Laikas prisitaiko prie mūsų
Šiuolaikinis laikas prisitaikė prie mūsų. Netikit? Paklauskit, bet kas pasakys, kad dabar laikas žymiai greičiau bėga negu prieš 20-30 ar 50 metų. Net knygas žmonės kitaip rašydavo – jos buvo pilnos gamtos, vaizdų, išsamių žmonių aprašymų, o skaitytojai atrasdavo laiko ne tik juos perskaityti, bet ir jais pasimėgauti. Nes laikas juk tekėjo žymiai lėčiau. Dabar bėgam, verčiamės per galvas ir vis tiek daug ko nespėjame.
Iš to skubėjimo išmokstame skubinti ir savo vaikus – greičiau, nespėsime, bėgam, lekiam. Greičiau mokykis sėdėti, vaikščioti, skaityti, rašyti, greičiau į mokyklą, į universitetą, greičiau į gyvenimą. Nes gali nespėti su skubančiu laiku, su tais, kurie yra tokie sėkmingi, kad viską spėja.
Ir išmoksta mūsų vaikai bėgte skrieti per gyvenimą. Nespėja išmokti ropoti, jau stojasi, vos tik atranda žodžius, jau mokomi eilėraščių, tik susidomėję raidėmis mokomi skaityti. Mokyklose irgi panašiai – skriejama nuo temos prie temos, nuo kūrinio prie kūrinio, be galimybės panirti, patirti, išbandyti, pasimėgauti ir paleisti. Nėra kada, reikia jau kitos temos imtis, nesvarbu, kad šios neišmokai. Gavai prastą pažymį ir to užtenka. Niekas nesitiki, kad išsineši iš mokyklos visas žinias. Svarbiau – ar buvai pirmas tarp tų, kurie spėjo šią informaciją susimesti ir įtikinti aplinkinius, kad spėjo, ar ne.
Ar tikrai taip pasikeitė pasaulis, kad specialistai, tikrai giliai išmanantys savo sritis, nebereikalingi? Nes įpratus bėgti nuo temos prie temos, nuo įgūdžio prie įgūdžio, tik susipažįstant, bet nepatiriant, kas tai yra, sudaro tokį įprotį ilgam. Kai nėra laiko gilintis, nebėra ir laiko įgūdžiui susiformuoti. Daroma prielaida, kad kai reikės – pasigilinsim. Bet jei nuo pat kūdikystės buvome skubinami, galim net neturėti nei žalio, nei geltono supratimo, kaip yra pasigilinti.
Gali būti, kad visa mūsų švietimo sistema griūna dėl šio klaidingo supratimo – kad užtenka prasibėgti per gyvenimą ir per mokslus. Nes iš tiesų, kai vaikai ko nors imasi patys, savo noru, žaidimo metu, jie į tai pasineria visa galva, rankomis, kojomis, visu kūnu, jausmais ir dūšia. Ar kada stebėjote, kaip ropoja vaikas? Tai labai įdomus ir dėmesio vertas vaizdas. Galim derėti, kad nė vienas suaugęs taip neropoja. Vaikai ropoja visu kūnu – juda ne tik rankos ir kojos, juda visas liemuo, galva, neretai dar ir liežuvis į kompaniją. Nes tai užsiėmimas vertas pilno atsidavimo.
Taip pat ir su kitomis veiklomis. Jei vaikai patys jomis užsiima – jie skiria tam pakankamai laiko, visa aplinkui pasidaro nebesvarbu. Ta veikla mėgaujamasi visaip, iki galo, kol išragaujama, išmėginama, pasisotinama ir galima keliauti toliau. Visuomet kelia nuostabą, kiek laiko įgūdžių tobulinimui skiria paaugliai. Tie, kurie, pasak mokytojų, negali susikaupti ir išsėdėti pamokose, kurių galvose ir kūnuose siautėja jausmų ir hormonų audros. Jie gali visą dieną atidirbinėti šokio judesį, triuką su riedlente ar grojimo su gitara akordą.
Tai galbūt metas ir mums, suaugusiems jau pasimokyti iš vaikų? Gal metas nustoti juos skubinti, kad greičiau kalbėtų, greičiau vaikščiotų, greičiau imtų skaityti ar rašyti, greičiau eitų į mokyklas. Nes tik pasinėrus į tai, ką sieki perprasti pilnai, tik išbuvus tame gebėjime kažką daryti, pasimėgavus tuo iki pilnatvės, šie mokslai, šie įgūdžiai tampa mūsų savastimi.
Galbūt vaikas, kuris išmoko atsisėsti, turi skirti tam pakankamai laiko, kad vėl imtų mokytis, kaip atsistoti. Galbūt nereikia mokykloje perbėgti ar perskristi per visus literatūros kūrinius, bet išsirinkti iš jų vieną ir pastudijuoti jį tiek ilgai, kol atrodys, kad patys jį ir parašėm. Galbūt verta įsigilinti bent į vieną fizikos temą tiek, kad galėtumėm kitiems apie tai pasakot ir pasakot. Galbūt verta leisti vaikams tiek suptis sūpynėse, kad jas prisiminus kiltų šypsena ir supratimas, kad tos valandos, praleistos nieko neveikiant ant sūpynių, buvo geriausios vaikystės valandos, dabar, suaugus, suteikiančios sparnus būti ir kurti.
Galų gale galbūt ateis ir supratimas. Kad ne mes turim skubinti vaikų laiką, kad šis prisiderintų prie mūsiškio ir imtų skrieti tokiu pačiu greičiu. Gal paaiškės, kad vaikai į mūsų pasaulį ateina tam, kad bent kiek sulėtintų mūsų įsibėgėjusį laiką ir primintų – ir dabar gali pasisupti, ir dabar gali pasidžiaugti tuo, kaip ateina ruduo, žiema ar pavasaris, ir dabar gali sustoti ir pasijuokti kartu su vaiku. Nes mūsų laikas prisitaiko prie mūsų – kuo lėčiau mes kvėpuojam, tuo lėčiau jis eina. Ir mes viską galim suspėti ir dar gauti dovanų – galimybę pasimėgauti gyvenimu. Juk verta?
© Monika Skerytė-Kazlauskienė
Tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos centras kūrybinė nuosavybė