Straipsniai

Keli paprasti žaidimai ryšiui su vaiku stiprinti


Ar pastebėjote, kad vis daugiau psichologų, vaikų auginimo specialistų ir paprastų tėvų, kalbėdami apie vaikų auginimą, mini ryšio su vaikais svarbą? Taip yra dėl to, kad ryšys šiais laikais iš tiesų yra pats svarbiausias auklėjimo įrankis. Jei mūsų ryšys su vaiku stiprus, tai jis mums padės atlaikyti visas krizes, nesusipratimus, sunkias dienas, padės vaikams suprasti, kad vaikai gali mumis pasitikėti ir kreiptis, jei sunku. Geras ryšys taip pat palaikys mūsų vaikus ir suaugus – tie suaugę, kurie turėjo gerą ryšį su tėvais, būna atsparesni sunkumams. 

 

Ryšį su vaikais palaikyti kartu ir lengva ir sunku. Pirmiausia svarbu turėti ryšį su pačiu savim, kas daliai žmonių darosi vis sunkiau. Jei palaikome ryšį su savim - savo kūnu, jausmais, mintimis, norais ir norim sukurti ir išlaikyti ryšį su vaiku, tereikia būti tikru savimi ir matyti vaiką. Taip paprastai ryšys kuriasi ir stiprėja.  

 

Kad būtų smagu kurti, palaikyti ir kartais atstatyti ryšį, labai pravartu imtis įvairių žaidimų, ypač pačių sugalvotų, atsiradusių tame momente. Kad būtų lengviau pradėti, dovana jums – kelios idėjos žaidimams, kurie gali padėti stiprinti jūsų ryšį su vaiku. Žaidžiant šiuos žaidimus svarbu ne laikytis taisyklių, bet kartu patirti smagumo ir kurti taisykles vietoje.

 

Bėgimas kartu su vaiku. Atrodo kas čia tokio, juk vaikai nuolat bėgioja. Tačiau suaugusieji dažniausiai eina, juk jie ir taip spėja paskui vaikus. Vaikams kartais net atrodo, kad suaugusieji nemoka bėgti. Pabandykit vieną kartą, kai susiruošit eiti ten, kur įprastai einat, pasakyti – bėgam! ir pasileisti bėgte. Pažiūrėkite, kokių reakcijų sulauksite. Nereikia eiti bėgioti su vaiku vardan sporto, visas smagumas, kai vietoje ėjimo trumpais atstumais galima tiesiog netikėtai smagiai bėgti. Ir net jei sunku, jei nesam pratę bėgioti ir greit baigsis jėgos, net jei tas bėgimas bus visiškai trumpas – jis vis tiek duos įdomumo. Galėsit su vaiku pakalbėti, kaip čia yra, kad jie gali tiek daug bėgti, o jūs ne. Galbūt tai bus paskata daugiau judėti ir sveikiau gyventi. Judejimas yra svarbiausias gero gyvenimo komponentas. O judėti kartu – tai kurti ryšį, patirti smagumo kartu, kartu įveikti sunkumus.

 

Sekimas paskui vaiką. Tai labai geras būdas parodyti vaikui, kad ir vaikas yra svarbus, kad mes matom, girdim ir galim sekti iš paskos. Sunku patikėti, bet vis dar didelė dalis vaikų jaučiasi nematomi. O kaip gyvena nematomi vaikai? Ar jie gali užmegzti gerus ryšius su kitais? Tikrai ne. Geras būdas parodyti vaikui, kad mes vaiką matom - sekti iš paskos. Sekti paskui vaiką galima dviem būdais. Vienas yra žodinis – apibūdinti, ką vaikas daro, ko nori, kaip jaučiasi, nesuteikiant tam nei neigiamo, nei teigiamo atspalvio. Tarsi būtumėm video kamera tik garsinė. Tai naudojama vaikų psichoterapijoje. Kitas būdas lengvesnis. Tereikia pasakyti vaikui, kad darysim tai, ką vaikas nori. Vaikas turi nuspręsti, į kurią pusę eisim, jei einam pasivaikščioti, ką veiksim, jei esam namie. Ir svarbu klausyti visų vaiko nurodymų, aišku, jei jie neperžengia saugumo, nors taip atsitinka itin retai. Vaikai, gavę vedlio vaidmenį paprastai tai priima rimtai ir atsakingai. Pasiruoškite, kad turėsite neeilinę progą pažinti save, savo vaiką ir taip praleisite laiką, kad tikrai abu ilgai prisiminsite. 

 

Spoksojimas į akis. Tai vienas stipriausių ryšio palaikymo, atstatymo būdų. Žiūrint į akis nutinka daug keistų dalykų. Pamatom kitą asmenį iš tikrųjų, susiduriame su savo jausmais, susiderinam su tuo kitu asmeniu iki subtilių gelmių. Kad spoksojimas į akis nebūtų netikėtas ir per daug stiprus, gerai yra tai paversti žaidimu. Pavyzdžiui, kas ilgiau išlaikys žvilgsnį nenusukęs akių. Arba patyrinėti, kokios spalvos ir kokio grožio yra akys.  Arba kas ilgiau pažiūrės į akis nemirksėdamas. Tai stipru, gerai veikia ir vaikams tikrai svarbu. Akių kontaktas leidžia suprasti, kad tikrai esu matomas ir girdimas, iIr perduoda visus jausmus tiesiogiai. Dėl to svarbu, kad tokio žaidimo metu mintys suktųsi apie meilę savo vaikui, o ne apie pyktį ar ne apie tai, kaip norisi vaiką ko nors pamokyti.

 

Man patinka…  Tai labai smagus žaidimas, kuriam ypatingo pasirengimo tikrai nereikia.  Tiesiog pasiūloma paeiliui dalintis, kas kam patinka. Kuo daugiau žmonių įtraukiama, tuo įdomiau – galima pamatyti, kuo esam skirtingi ir kuo panašūs. Po kiekvieno pasisakymo, kiti dalyvaujantys taip pat gali pasidalinti, ar jiems apibūdintas dalykas patinka ar ne. Tai labai pozityvus užsiėmimas, paskatinantis pamąstyti apie save ir kitus, daugiau sužinoti, pažinti ir patirti teigiamų emocijų kartu, kas tikrai sutvirtina ryšį.

 

Supergalių paieška. Tai dar vienas smagus žodinis žaidimas, kurį galima užmegzti netikėtai, kai kas nors nesiseka, susipykus ar pan. Tai gali būti ir geras būdas susitaikyti, atsiprašyti. Šio žaidimo esmė - atrasti savo supergalių, kurios gali būti ir rimtos, pvz, turiu supergalią atsiprašyti, ir keistos – turiu supergalią ilgai miegoti, ir visai juokingos – turiu supergalią nusišnekėti. Paeiliui vardinant savo supergalias, paprastai viskas baigiasi juokais ir pačiomis keisčiausiomis supergaliomis. Svarbu tik jas visas priimti be kritikos ir neigimo. Geriausi žodžiai, jei dalyvaujančiųjų supergalios jus nustebina – „Tikrai? Tu taip manai? Oho! Ir aš taip norėčiau...“

 

Vienas kito portreto piešimas. Net jei nemokat piešti - tai labai puikus užsiėmimas, nes juk vaikai irgi nėra dailininkai. Jiems gerai yra pamatyti, kad tėvai irgi ne viską gali. Tačiau piešimas kartu su tikslu įsižiūrėti vienam į kitą, stengiantis perteikti kito išvaizdą ir gal net vidines savybes – paskatina geriau vienam kitą pamatyti ir pažinti. O jei tokius portretus išsaugome ir kada nors vėl išsitraukę galim peržiūrėti, pakalbėti, kaip buvo gera būti kartu ir prisiminti tas akimirkas – tai juk puiki dovana sau, savo ryšiui su vaiku. 

 

Dainavimas kartu. Dainavimas kartu suartina, sujungia, sukuria nepakartojamą nuotaiką, atmosferą,  net kai dainuojamos dainos yra keistos, vaikiškos. Nesvarbu, ar tai popsas, rokas ar opera, net nesvarbu, ar dainuojant pataikom į toną ir taktą – kai tai daroma žaismingai, pasijuokiant – tampa puikiu suartinančiu žaidimu. Jei manot, kad neturit dainavimui tikamo balso, vis tiek dainuokit – tuomet ši veikla gali būti gera proga atskleisti savo netobulumą, pažeidžiamumą. O tai patiems vaikams gali suteikti drąsos ir paskatinti juos imtis norimų veiklų, kuriose jie vis dar nesijaučia drąsiai, gali padrąsinti klysti, kol mokaisi. Be to svarbu prisiminti, kad balsas, kaip ir visa kita, lavėja tik naudojant. Tai į kitą kelionę pakuojamės vaikiškų dainų kompaktą ir sukaupę drąsos dainuojam kartu. 

 

Savo jausmų išdidinimas. Tokį savo jausmų išdidinimą labai sėkmingai naudoja ne tik klounai ir animacinių filmukų personažai, bet ir mažų vaikų mamos ar tėčiai. Jei tai daro didesnių vaikų tėvai, kurie įprastai taip nesielgia, vaikai pradžioje sutrinka, tačiau vėliau jiems būna smagu. Pažiūrėkite atidžiau į animacinių filmukų veikėjus – jei jie išsigąsta, jiems akys išdidėja, jei nustemba – žandikaulis  atvėpsta. O mes realybėje stengiamės nuslėpti jausmus ir emocijas, kartais net pykstam, kai nuslėpti nepavyksta. O jei kartais pažaistumėm, kad persikėlėme į kitą realybę ir ten emocijos yra ryškios ir aiškios? Vaikams nuo to tik lengviau – jiems  tampa žymiai aiškiau ir lengviau susigaudyti. Ir dar tai veikia gerai mūsų pačių emocijas – isdidinant  jų išraišką neįmanoma perdėtai į jas įsijausti. Pyktis, įgavęs perdėtą išraišką (kai tėtis kaip mažas vaikas šokinėja ir trepsi kojomis, ar mama susiraukia ir keistai mojuoja rankomis) nustoja būti toks stiprus ir nepakeliamas, tuomet mažesnė ir tikimybė, kad pykčio valdomi pasielgsime taip, kad teks gailėtis. Šis žaidimas labai tinka, kai jausmai namie kunkuliuoja, visos priemonės išbandytos ir neaišku, ko griebtis, o ryšį palaikyti su vaiku vis tik norisi. Vaikai pamato, kad tėvai taip pat turi jausmus, kad tų jausmų neverta bijoti, geriau juos priimti ir jais pasidalinti. Toks žaidimas jausmais įtraukiant žaismingą išdidinimą, kai kyla tikri jausmai, arba šiaip bandant parodyti, kaip žmonės atrodo ir elgiasi emocijų vedami, gali būti gera investicija į emocinį vaiko intelekto raidą. 

 

Smagiausi yra tie žaidimai, kurie gimsta namie, vedami akimirkos momento. Mes visi kuriame žaidimus ir žaidžiame juos, tik ne visi šias veiklas vadiname žaidimais. Žaidimas yra veikla, kuri yra maloni pati savaime, kuria nesiekiama ypatingų rezultatų. Dėl to žaidimai taip vilioja. Prisiminkit, kad ryšį stiprina tas žaidimas, kuris padeda atkreipti dėmesį vienam į kitą, sudaro galimybes vienam kitą pažinti, ir yra smagūs – kuria  gerus įspūdžius iš buvimo kartu.

 

Vaikams matyti katu žaidžiančius tėvus – tai  didelė vaikystės dovana, jie prisimena tai ilgai, ypač, jei tokia veikla kyla spontaniškai, jei žaidimai yra pačių sugalvoti arba vaiko pasiūlyti, jei vaikai mato, kad tėvams smagu, kad jie juokiasi ir džiaugiasi. Vaikams labai svarbu matyti smagius tėvus, o patirti tą smaguma kartu – puikiausi vaikystės prisiminimai, kurie lydės ir palaikys visą gyvenimą. O ir mums, suaugusiems tai geriausias būdas patirti gerumą, kartu su vaikais išgyventi vaikystės smagumą. Kurkime smagius ir gerus vaikystės prisiminimus, kuriuose jaučiamas ryšys su tėvais ir tai bus gera atrama visam gyvenimui. 

 

© Monika Skerytė-Kazlauskienė

Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos centras kūrybinė nuosavybė

Apie ką rašom

Tag Cloud Example