pagarba
- Sekti paskui vaiką
„Ką veiki?“ – „Nieko“. Suaugusius dažnai pykdo toks atsakymas. Kaip galima nieko neveikti, kai reikia padaryti tiek daug? Mes, suaugę, jau perpratome ypatingą laiko savybę – bėgti ir nubėgti, nepaliekant galimybės sugrįžti. Todėl dažnai sakom – greičiau, greičiau, bėgam ten, o po to ten, skubam, nes nepadarysim, nespėsim, pavėluosim. Nespėsim nudirbti, uždirbti, pasirūpinti, sutvarkyti. Tačiau, jei leistume vadovauti vaikams, turbūt jie sakytų – lėčiau, lėčiau, nes prabėgsim ir nepastebėsim, nepatirsim, neišgyvensim, prarasim. Juk vaikams neužtenka išgirsti, pamatyti, jiems reikia patirti, pačiupinėti, įsijausti ir išgyventi. Vaikai pasaulį išgyvena kitaip. Ir dėl to kartais vaikams svarbiausia yra nieko neveikti. Ar tiksliau – tiesiog būti vaikais... Stebint gyvenimą, tyrinėjant savo kūną ir jo galimybes, būnant čia ir dabar. Kviečiam padaryti eksperimentą ir pabūti su savo vaiku vaiko ritmu. Sustabdyti suaugusiųjų bėgantį laiką ir pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. - Pagarba - raktas santykiuose su vaikais
Vaikai turi gerbti savo tėvus. Tai mums įdėta giliai ir kiekvienas tai esam išmokę, neklausdami, kodėl, kam tai – juk savaime aišku. Tėvai turi gerbti savo vaikus. Tai skamba keisčiau. Bet pasigilinus, kas yra pagarba, viskas pasidaro aiškiau. Pagarba tai nėra paklusnumas, atstumo laikymasis ar baimė. Pagarba – tai kito priėmimas, pripažinimas kad kito asmens poreikiai, mintys ir jausmai yra tokie pat svarbūs, kaip ir mūsų, tai lygiavertus santykis su kitu, neiškeliant savo ar kito poreikių, minčių, nes kitas yra mažesnis, mažiau žino ar neturi tiek drąsos. Pagarbus santykis turėtų būti bet kokių santykių pagrindas, nesvarbu, ar šie santykiai su mažu ar su dideliu, svarbiu ar tik bemąstančiu apie savo gyvenimą. Tačiau nuo kada pradėti pagarbiai bendrauti su savo vaikais? Nuo gimimo. Ne, nuo minties apie vaiką. Mintyse imdami gerbti tą, kuris pas mus dar tik atkeliaus, vėliau lengviau pagarbų santykį išlaikysime ir gyvenime. Nes vaikų poreikiai valgyti, miegoti, jaustis mylimais, pabūti vieniems, žaisti, pykti ar juoktis yra tokie pat svarbūs, kaip ir mūsų, suaugusių, jau daug patyrusių ir daug žinančių. Nes vaikai, ir dar mamos įsčiose gyvenantys, ir jau paaugę, yra tokie patys žmonės kaip mes. Kurdami santykį paremta pagarba, pripažinimu, mes įduodam jiems pozityvumo gyvenimui, priėmimo, kad jie yra vertingi, svarbūs, reikalingi, kad jų gyvenimas svarbus ir prasmingas, kad šis pasaulis yra gera vieta gyventi. Ar ne tokio supratimo siekiame savo vaikams?