Vaikai elgesį perima mėgdžiodami
Vienas pagrindinių vaikų mokymosi būdų yra mėgdžiojimas. Mėgdžiojimas yra labai pažangus mokymosi būdas, nes įgalina mus išmokti kažko, ko moka kitas asmuo. Tam reikalingos pažangios smegenys – stebėti, suvokti, suvokti kito elgesio prasmę, ją pasidėti kažkur į smegenų stalčiukus ir reikalui esant išsitraukti ir išmoktą elesį panaudoti. Žmogaus smegenys labai sudėtingos, jau mūsų genuose užprogramuota galimybė mėgdžioti, mums nereikia to mokytis. Jei žiūrėdami į naujagimį išsižiosite, greičiausiai ir jis išsižios, jei iškišite liežuvį – naujagimio liežuvis irgi išlįs. Tai mechanizmas, įgalinantis išmokti kalbą. Klausydamiesi kalbėtojo naujagimiai ir kūdikiai mėgdžioja burnos judesius, kol išmoksta kalbėti. O mūsų gerklos ir balso stygos juda klausantis visą gyvenimą. Šiuos sudėtingus pakartojimus įgalina taip vadinami veidrodiniai nauronai. Jie aktyvuojasi tuomet, kai stebim kitų elgesį, jausmus, net skausmą, jie įgalina mus išmokti mėgdžiojant, būti empatiškais, jausti kitų skausmą ir džiaugsmą.
Tėvams labai svarbu suvokti, kad vaikų pagrindinis mokymosi būdas yra mėgdžiojimas. Mėgdžioja vaikai tai, ką mato, ką girdi, ką patiria, o paprastai tai būna namų aplinka, tėvai ar kiti daugiausiai laiko su vaiku praleidžiantys asmenys. Vaikai elgiasi kaip tie veidrodiniai neuronai. Todėl jei nebepatinka vaikų elgesys, geriau yra pirmiausiai ne taisyti vaikų elgesį, o ieškoti tokio elgesio originalo. Vaikai tapo per daug griežti? Aiškina kitiems vaikams, kaip gyventi? O gal grasina, kad paliks žaidimų aikštelėje ar kad duos beržinės košės? Paklausius vaikų, lengva suprasti, kaip su jais ar kitais aplinkiniais elgiasi vaikų artimieji. Ir net jei neįmanoma savo elgesio kontroliuoti visą laiką ir vaikams rodyti tik gražiąją savo aš pusę, svarbu suvokti patį mėgdžiojimo principą ir atradus ką nors netinkamo savo vaikuose, pirmiausiai pažvelgti į save ir kitus vaiko artimuosius.
Vaikai mėgdžioja ne tik kūdikystėje, vaikystėje, bet ir paauglystėje. Net ir suaugę dažnai susizgrimbame, kad pasielgėme kaip tėtis, pasakėme, kaip mama ir lieka neaišku, o kur esu aš. Turbūt, kaip paveldim iš tėvų po 50 procentų jų genų, taip paveldim ir elgesio būdų, tik išmokstam tai, kas tuo metu atrodė naudinga, kas sulaukė tinkamų pasekmių, kas vaikams pasirodė patrauklu. Įdomu tai, kad ir savo vaikų auklėjimo būdus mes perimame iš savo tėvų. Kartais tai vyksta automatiškai, o kartais – pasitelkiame išvadas, padarytas vaikystėje ar paauglystėje ir darome arba taip, kaip mūsų tėvai, arba – priešingai (naudinga pamąstyti apie savo paauglystę ir prisiminti, kokias išvadas darėm apie savo tėvus. Ar buvo, kad pagalvojom – na jau ne, mano namuose taip nebus. Ir kaip yra iš tiesų? Ar nepersirito viskas į priešingą pusę?). Paauglystėje imam daugiau mėgdžioti savo bendraamžius (dėl to svarbu, su kuo draugauja paaugliai, iš ko ims pavyzdį), kultūros lyderius, daugiau kritikuojam savo tėvus, kad vyktų progresas, kad visuomenė keistųsi. Jei ir šios tvarkos nepasitvirtina, mūsų vaikai vėl padarys naujas išvadas ir pasuks savo gyvenimą savaip, slapčia mus kopijuodami, gal net patys to nepastebėdami.
Taigi, jei nenorim, kad mūsų vaikai perimtų mūsų blogus įpročius, ydas, netinkamą elgesį, imkimės patys jį taisyti savyje, nes kituose tai pataisyti visuomet sunkiau. Kartais svarbu ir vaikams parodyti – šitas elgesys man nepatinka, aš noriu jo atsikratyti. Gal net paprašyti vaikų pagalbos – „kai aš tau pasakysiu, kad tave paliksiu parke, tu man pasakyk „ne tėveli, tu juk mane myli“ – nes aš iš tiesų juk nenoriu tavęs palikti, tik noriu, kad tu jau eitum kartu su manim“. Vaikams svarbu matyti, kad ir mes stengiamės geriau elgtis. Nes jie juk mėgdžiotojai, ir norim, kad jie irgi išmoktų, kaip keisti savo elgesį.
Plačiau apie mėgdžiojimą galima paskaityti čia.
© M.S.K. Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko Psichologijos
centras nuosavybė.