Tėvų baimės ir kaip jas įveikti
BaimÄ—s jausmas yra labai naudingas žmogui. Jis apsaugo nuo žalingo, netinkamo elgesio, pavojingų situacijų, įgalina mus iÅ¡likti gyviems ir sveikiems. TaÄiau baimÄ— gali bÅ«ti ir stabdanti, žlugdanti įdomias naujas veiklas, neiÅ¡bandytus elgesio bÅ«dus, griaunanti vidinÄ™ ramybÄ™. Å iuolaikiniame pasaulyje nÄ—ra daug tikrų pavojų, kurių bijodavo žmonÄ—s seniau – pavojingų gyvÅ«nų, gamtos stichijų, blogo derliaus – tai dalykai, kurie tiesiogiai susijÄ™ su mÅ«sų iÅ¡gyvenimu. Dabar mes daug kÄ… valdom. Net jei derlius nebus geras – visas pasaulis tiek susijÄ™s, kad gausim maisto iÅ¡ kitų Å¡alių, kuriose jis buvo puikus, jei užklups stichija, gausim perspÄ—jimų apie tai iÅ¡ anksto, turim stogus virÅ¡ galvų, kurie daugeliu atvejų gali apsaugoti. Gyenam saugiuose namuose, į kuriuos retai užklysta nuodingos gyvatÄ—s, o vorų baimÄ— gali bÅ«ti labai stipri, bet vorai, tie maži sutvÄ—rimai, patys mÅ«sų labiau bijo nei kelia pavojų gyvybei.
KeisÄiausia tai, kad smarkiai sumažėjus realių pavojų, atrodo, kad žmonÄ—ms vis tiek iÅ¡lieka poreikis bijoti ir jie vieni kitų padedami susikuria dalykų, kurių bijosi. PakalbÄ—kim apie tÄ—vų baimes. TÄ—vai yra pažeidžiama visuomenÄ—s grupÄ— – jie atsakingi ne tik už save, bet už fiziÅ¡kai silpnesnius visuomenÄ—s atstovus – savo vaikus, už jų sÄ—kmingÄ… augimÄ…, iÅ¡gyvenimÄ…, gerÄ… iÅ¡silavinimÄ…, gerÄ… elgesį, gerÄ… savijautÄ… ir pan. TodÄ—l tÄ—vai natÅ«raliai jauÄia nemažai baimių dÄ—l vaikų iÅ¡gyvenimo, bet ir yra palaikomi bijoti dar begalÄ—s keistų dalykų. Å ias baimes palaiko aplinkiniai, vis primindami, kas blogo gali nutikti, jei tÄ—vai nesielgs tinkamai.
BaimÄ—s dÄ—l palikuonių prasideda Ä—mus gyventi aktyvų lytinį gyvenimÄ…. Pirma baimÄ— – nesusilaukti vaikų per anksti, kai nei tÄ—tis, nei mama tam nÄ—ra pasiruoÅ¡Ä™, dar net minÄių neturi apie save kaip tÄ—tį ar mamÄ…. Å i baimÄ— vienu ar kitu konstruktyviu ar nelabai bÅ«du suvaldoma ir sukÅ«rus Å¡eimÄ… gali spÄ—ti peraugti į kitÄ… baimÄ™ – o gal nepavyks susilaukti vaikų... Jei vis tik sÄ—kmingai užmezgama gyvybÄ—, pirma mintis – o kas, jei įvyks persileidimas – ir seka įtemptas laukimas, kada sueis iÅ¡ganingos 12 savaiÄių, po kurių tikimybÄ— netekti užsimezgusios gyvybÄ—s egzistuoja, taÄiau ji gerokai sumažėja. Å iek tiek ramiau, taÄiau gydytojai ir rÅ«pestingos tetulÄ—s vis primena, kaip tai yra pavojinga, kaip negalima tiek daug dalykų, kad tik kas nors bloga neįvyktų. Ir sÄ—di nÄ—Å¡Äia mama kaip ant adatų, kad tik viskas bÅ«tų gerai.
Be medikų prie tÄ—vų gÄ…sdinimo prisideda ir psichologai. Vis gausÄ—jant žinių apie prenatalinį vaikų vystymÄ…si, daugÄ—ja ir perspÄ—jimų – vaikai net įsÄiose viskÄ… girdi, galvokite, kÄ… kalbate, nesukelkite vaikui iÅ¡ankstinių traumų. Be to, ar gerai pasiruoÅ¡Ä—te tÄ—vystei ir mamystei, ar garantuojate, kad bÅ«site gera mama ir tÄ—tis, ar žinote viskÄ… apie vaikų raidÄ… ir poreikius? Nes jei nesirÅ«pinsite savo vaikais, ateis socialinÄ—s rÅ«pybos darbuotojai ir atims iÅ¡ jÅ«sų vaikÄ…, kaip Norvegijoje. Turite devynis mÄ—nesius – marÅ¡ knygų skaityti ir ruoÅ¡tis tÄ—vystei.
ArtÄ—jant gimdymui baimÄ—s susispieÄia apie šį paslaptingÄ… momentÄ…. Juk pats gimdymas iÅ¡ tiesų bauginantis – tai virsmas iÅ¡ „dvieų viename“ į du atskirus individus, lydimas fizinių, dvasinių ir asmenybinių pokyÄių. O kur dar paslaugiosios tetulÄ—s, kurios jauÄia pareigÄ…, sužinojusios apie artÄ—jantį gimdymÄ…, papasakoti visas savo ir pažįstamų istorijas, kaip kas nesÄ—kmingai gimdÄ—. Ir jautresnÄ—s mamos jau paiÅ¡o visus baisiausius scenarijus, kokie gali nutikti joms gimdymo metu.
Po gimdymo, kad ir koks sÄ—kmingas jis bÅ«tų, baimÄ—s nedingsta. AtvirkÅ¡Äiai, pasirodo, kad rÅ«pintis atskira bÅ«tybe, užtikrinti jos sveikatÄ… ir iÅ¡gyvenimÄ… dar sunkiau nei neÅ¡iojantis jÄ… gimdoje. Kuri mama nesikÄ—lÄ— naktį patikrinti, ar jos vaikas dar kvÄ—puoja, nes juk gali paslaptingai vaikas iÅ¡keliauti anapus mums nepastebint. Kiek mamų susijaudinusios narÅ¡Ä— internetÄ…, pamaÄiusios pirmus bÄ—rimus, kiek mamų skambino kam nors pakalbÄ—ti, ar tikrai vaiko kakuÄiai yra normalÅ«s, ar tikrai netrÅ«ksta maisto... TurbÅ«t beveik visos. Ir tai normalu, kai nÄ—ra Å¡alia kitų moterų, kurios augina paaugusius vaikus, kurių žinios ir iÅ¡mintis perduodama betarpiÅ¡kai iÅ¡ kartos į kartÄ….
TaÄiau kiek yra normalu, kai mamos ir tÄ—Äiai, tik parsivežę Å¡viežius vaikelius iÅ¡ karto ima galvoti, kaip juos ugdyti, lavinti, ar tikrai padarys viskÄ…, kad vaikas bÅ«tų protingas, sÄ—kmingai baigtų 12 klasių ir įstotų į universitetÄ…? Bijomasi nesuteikti visų galimybių, bijomasi gresianÄių fizinių ir psichinių ligų, bijomasi, ar tikrai aplinka saugi vaikui, ar tikrai paaugusio vaiko draugai yra tie, kurie yra geriausi. Ar auklÄ—tojos pakankamai geros, ar mokytojai teisingai mokina, ar neįklimps vaikas į narkotikų liÅ«nÄ…, alkoholizmÄ…, chuliganizmÄ…, nes kažkas iÅ¡ kažkieno geros Å¡eimos vis tiek nuÄ—jo velnio keliais. O kur dar kasdienybÄ—s rÅ«pesÄiai, kaip pasakyti vaikui, kad jis gerai pasielgÄ— (juk netinka sakyti „šaunuolis“), kaip neleisti paiÅ¡yti ant sienų (juk nepedagogiÅ¡ka Å¡aukti ar bartis), kaip priversti lankyti tÄ… bÅ«relį, kuris pats geriausias, nes be jo neįstos į norimiausiÄ… mokyklÄ…, kurie irgi gali lengvai peraugti į įvairias baimes netinkamai elgtis su savo vaikais. O aplinkiniai – pažįstami ir nepažįstami, radijas, televizija ir spauda, tikra ar internetinÄ—, paantrina tÄ—vų baimÄ—ms. Vis rodo, kÄ… mes, tÄ—vai, darom netinkamai, kaip traumuojam, skriaudžiam savo vaikus, kaip jie, vargÅ¡eliai, dÄ—l to turÄ—s daug kompleksų ir mus, tÄ—vus, keiksnos...
TaÄiau ne veltui A.M. dainuoja „ko bijosi, tas ir bus“. Retai kas paaiÅ¡kina, kad mÅ«sų kÅ«nas iÅ¡ baimÄ—s jausmo gamina streso hormonus, kurie neigiamai veikia ir besilaukianÄios mamos savijautÄ…, ir joje augantį vaikelį, kad tie patys hormonai trukdo bÅ«ti dabartyje ir ja džiaugtis, tuo užkerta keliÄ… tinkamai pasirÅ«pinti ateitimi. Nes mÅ«sų mintys formuoja ne tik mÅ«sų jausmus, jos materializuojasi mÅ«sų smegenyse, paveikdamos esamus ir bÅ«simus sprendimus ir taip nulemdamos ateitį. Ir gaunam iÅ¡sipildanÄias pranaÅ¡ystes. TodÄ—l svarbiausia, kÄ… gali padaryti tÄ—vai – tai atrasti vidinÄ™ ramybÄ™. TÄ—vų vidinÄ— ramybÄ— – geriausia investicija į savo ir savo vaiko ateitį, į abipusį ryšį. Toks vidinis ramumas įgalina objektyviau įvertinti aplinkybes, kreipti dÄ—mesį į tai, kas tikrai svarbu, iÅ¡lalikyti jausmų pusiausvyrÄ…. VidinÄ— ramybÄ— įgalina pasirÅ«pinti mažesniu taip, kaip iÅ¡ tiesų to reikia – nuraminti, paguosti, palaikyti, padrÄ…sinti, iÅ¡girsti ir iÅ¡klausyti, patenkinti poreikius, suteikti galių gyventi ir iÅ¡mokti rÅ«pintis savimi, sprÄ™sti problemas savarankiÅ¡kai.
Juk mes, tÄ—vai, negalim už savo vaikus nugyventi jų gyvenimo, kad ir kaip gerai jau iÅ¡ savo patirties žinotumÄ—m, kÄ… turim daryti, kad jų gyvenimas bÅ«tų sÄ—kmingesnis nei mÅ«sų. Mes negalim ir iÅ¡vengti vaikų daromų klaidų. Negalim užtikrinti, kad vaikai neįklius į pavojingas situacijas, nesusižeis, nors galim tokių situacijų sumažinti, ramiai ir apgalvotai pasirÅ«pindami vaikų aplinka. Vaikai yra savarankiÅ¡kos bÅ«tybÄ—s nuo pat gimimo – tai pastebÄ—site, jei leisite vaikams patiems pareikÅ¡ti norÄ… dÄ—l maisto (kai laukiama vaiko ženklų, kad vaikas alkanas, o ne siÅ«lomas maistas iÅ¡ karto prabudus), miego (galima migdyti vaikus pagal laikrodį, galima stebÄ—ti, kada jie nori miego ir sudaryti sÄ…lygas miegojimui), vÄ—liau dÄ—l veiklos, kuria siekia užsiimti. Mums, tÄ—vams, tereikia jautrumo, kad pastebÄ—tumÄ—m vaikų duodamus ženklus, reikia pasiryžimo atliepti vaiko poreikius (miegoti atskiroj lovoj nuo naujagimio gal ir patogiau, taÄiau vaikui ramiau miegoti kartu), ir tikÄ—jimo savo, kaip tÄ—Äio ar mamos, poveikiu vaikui. Jei bÅ«sim ramÅ«s, jautrÅ«s ir atliepiantys, pripažinsim, kad vaikui augti svarbiausia yra geras ryÅ¡ys su juo besirÅ«pinanÄiu suaugusiuoju – tai ir ves mus į priekį. Tuomet suprasim, kad kai kurie veiksmai yra labai svarbÅ«s, nors atrodo tokie nedideli (pvz., apkabinti vaikÄ…), o kiti visai nesvarbÅ«s, nors atrodo įspÅ«dingai (pvz., iÅ¡mokyti trimetį raidžių), dar kiti nepatinka aplinkiniams, bet svarbÅ«s jÅ«sų ryÅ¡iui (pvz., aplinkiniai gali piktintis, jei nusprendÄ—te kieme žaisti futbolÄ… ir garsiai juokiatÄ—s bei Å¡Å«kÄiojate – o juk pats smagumas).
Perpratus esmÄ™, kad baimÄ—s gadina gyvenimÄ…
labiau nei tie dalykai, kurių bijomasi, kad tėvų vidinė ramybė ir pasitikėjimas
padeda išvengti daugelio dalykų, kurių bijomasi, kad vaikams augti reikalingiausia
yra geras tikras ryšys su savo šeimos nariais, pasidaro lengviau būti mama,
tÄ—Äiu, dažniau norisi Å¡ypsotis. Ir atsiranda galių atidÄ—ti visus gÄ…sdintojus ir
visas baimes į šoną. Nes jei iškils sunkumas – jo imsimės ramiai, pasitikėdami
sėkmingu sprendimu. O iki tol geriau džiaugtis dabartimi, ramiai spręsti
iÅ¡kylanÄius sunkumus, žvelgti į save ir savo Å¡eimÄ… su meile ir palaikyti
vieniems kitus. Nes gąsdintojų visuomet yra ir bus, jie iš to gyvena. Bet mes,
tÄ—vai, nebÅ«tinai turime jiems pasiduoti. BaimÄ—s yra užkreÄiamos ir jos stabdo
kūrybiškumą, iniciatyvas, drąsą. O juk norisi, kad mūsų vaikai būtų ramūs,
pasitikintys, iniciatyvūs, kūrybiški ir drąsiai išreikštų savo mintis, drąsiai imtųsi
savo svajonių. Tai rodykime pavyzdį. Drąsiai atidėkime mums siūlomas baimes ir
giliai įkvėpkime – tėvystė veža, baimės – ne. Vietoj dar vieno nerimo ir
aiškinimosi interneto platybėse, kaip šiam nerimui užbėgti už akių – geriau pažaiskime
su vaikais futbolÄ…. Juk pavasaris tam toks tinkamas metas.
© Monika Skerytė-Kazlauskienė
Puslapyje skelbiami tekstai yra VÅ¡Ä® Vaiko Psichologijos centras nuosavybÄ—.