Nustoti brėžti ribas. Padėti pažinti pasaulį.
Kas geriau
„braižo ribas“ – pasaulis ar tėvai?
Turbūt
visi apsiskaitę tėvai bent ką nors yra girdėję apie ribų brėžimą – vaikams būtinos
ribos, kurias turi nubrėžti tėvai, kad vaikai jaustųsi saugūs. Ribos turi būti
brėžiamos protingai, kad paliktų ir laisvės ir apsaugotų nuo pavojų. Skamba rimtai?
Tikras iššūkis tėvams. Bet kartu tai yra dirbtinai sugalvota nesąmonė, ir atėjo
metas ją demaskuoti.
Tėvų
„braižomos ribos“ yra dirbtinis išmislas, palaikantis ir skatinantis tėvus
dominuoti vaikų atžvilgiu, vaikams sukeliantis supratimą, kad ne jie tvarko ir
kontroliuoja savo gyvenimą, o kažkas kitas – tėvai, vėliau mokytojai, giminės,
kiti suaugusieji. O tai yra labai pavojinga būsena, nes gali sukelti
beviltiškumą, depresijas, nerimus, priklausomybes ir savęs žalojimą kada nors
ateityja (arba ne). Be to, tai tėvams uždeda vaikų reguliavimo naštą ir
iliuziją, kad jei nebus tėvų draudimų ir leidimų, vaikai bus be ribų. Nes kažkaip
įsijautę reguliuoti vaikų gyvenimą pamirštam, kad pats pasaulis turi ribas.
Tėvų
braižomos ribos – tai tėvų sprendimas, ką jie vaikams leidžia, ko neleidžia, ką
draudžia. Tėvai dažnai taip įsijaučia, kad nebežino, kada sustoti ir vis dar
reguliuoja jau suaugusių savo vaikų gyvenimus. Arba atvirkščiai – mąsto, leisti ar neleisti
vaikui mušti tėvus – čia bus tinkama riba, ar nelabai. O kartais vaikai, užaugę
su aiškiomis tėvų ribomis staiga nebesupranta – kaip gyventi, kai nėra šalia
tėvų, bet tuomet apsidžiaugia, kaip gerai, kad yra telefonai ir bet kokiu
atveju galima paskambinti tėvams ir paklausti.
Taip,
vaikai dabar vietoje to, kad patys spręstų iškilusius sunkumus (ką veikti, ką
valgyti, kaip atidaryti šaldytuvą) skambina tėvams. Nes šie geriau žino, nes
jie suaugusieji, o be to, kas jei jie ko nors neleidžia... Ir kas keisčiausia, kad
pradžioje iš vaikų reikalaudami paklusimo mūsų riboms, vėliau imame kalbėti
apie jaunimą, kuris yra nesavarankiškas, nemoka protauti, spręsti sunkumų ir
eina lengviausiu keliu. Bet mielieji, juk tai suprantama. Nes iki tol mes juos
saugojom, nubrėždami saugias ribas. Ir pamiršom pasakyti, kad, vaike mielas,
pasidairyk – pasaulis toks įdomus ir jis dažnai apibrėžia, kaip elgtis,
tereikia sustoti ir pasidairyti, paklausyti, pajausti ar pamąstyti.
Taip,
gera žinia yra ta, kad net jei nebrėšim vaikams jokių ribų, jie netaps
beribiais, jie neims kelti chaoso, jie nepasidarys išlepę (nors jei nuolat
reguliuojamam vaikui pasakysit, kad elgtųsi nuo šiol kaip išmano, tai pasekmės
gali būti neprognozuojamos). Nors protingos knygos ir sako priešingai, kad
ribos vaikams yra net būtinos, jos tiesiog pamiršta, kad vaikai patys turi
būdus, kaip nustatyti, kas yra tinkama, kas ne, kaip geriau pasielgti, o kaip
ne. Ir jie taip daro profesionaliai iki tol, kol įsikišam mes, suaugusieji, ir
imam reguliuoti – šitą gali, šito ne. Pvz. maži vaikai prieš imdamiesi ko nors
nepažįstamo atidžiai žiūri į tėvų veidus ir iš šių mikro mimikų nusprendžia –
rizikuoti ar ne. O jei čia imam iš anksto šaukti – ne, negalima – šis įgūdis
dingsta, nes juk nuolat yra perspėjimo signalas, nereikia ir dairytis ar
galvoti.
Visuose
vaikuose nuo gimimo suinstaliuota programa stebėti, mokytis, priderinti savo
elgesį prie aplinkybių. Jie orienatuojasi pagal savo pojūčius (įjungia galingą
sireną, kai kyla keisti pojūčiai pilve), jie stebi žmonių veidus (pabandykit
liūdni ar pikti bendrauti su kūdikiu) ir vadovaujasi jausmais (jūs tik
pagalvojot, kad kur nors eisit palikę vaiką, o šis jau susinervino, verkia),
jie mėgdžioja išsijuosę (ar bandėt naujagimiui parodyti liežuvį?). Ir tai yra
visa tai, ko reikia sėkmingam prisitaikymui šiame pasaulyje. O žmonių vaikai
apdovanoti dar daugiau – nuo pusės metų jie ima suprasti, kas jiems sakoma ir
gali vadovautis kalba.
Girdžiu
prieštaravimus, kad to nepakanka, kad su tokiu požiūriu vaikas iškris per
balkoną arba nusidegins, nes jam nenubrėšim laiku ribų. Mums nebūtina būti
vaikų gyvenimo reguliuotojais, kad galėtumėm pasirūpinti vaiku. Vaikui savo
laiku papasakojam apie gyvenimo ypatumus, apie pasaulio sandarą ir dėsnius ir
jis ne tik kad nenugrius nuo taburetės („jei lipi aukštai – tvirtai laikykis“, „kai
jau darosi baisu – geriau sustok“, „jei nori lipti aukščiau – aš galiu padėti“,
„kai nugriūni – skauda“), bet ims matyti, saugotis ir svarbiausia – mąstyti ir
priimti sprendimus už save.
Kodėl
mamų didžiausias baubas – kad vaikas neišbėgtų į gatvę? Nes jos vaikui artėjant
prie gatvės šaukia „nebėk į gatvę, neleidžiu“ ir net nėra tikros, ar vaikas
paklausys, ar ne. Jei remiamės pasaulio dėsniais, ribomis ir jas paaiškinam
vaikui, vaikai susiformuoja įgūdį ir turi vidinį motyvą, kodėl nebėgti į gatvę.
Pirma: kai prieinam gatvę sustojam. Antra: mašinos yra greitos, didelės ir
sunkios, jos kartais nepastebi vaikų. Trečia: tu gali pasirūpinti savimi ir
įvertinti situaciją – pasakyk, kada galėsim eiti. Ketvirta: visada gali prašyti
pagalbos, jei sunku pačiam priimti sprendimą. Informaciją pateikus atitinkamai
amžiui nebus baisu, kad vaikas, būdamas vienas nemokės pereiti gatvės ir nebus
mamos, kuri laiku sušuks perspėjimą.
Kitas
pavyzdys iš socialinio gyvenimo. „Nemušk savo mažojo broliuko, negalima“. Viena
– vaikai girdi „mušk“, jiems dalelytė NE nusitrina nepastebimai. Antra – kaip negalima?
Va, aš galiu, aš stiprus. Lietuvių kalboje žodis galima rodo ir galią ir
leidimą. Dėl to pasakius „negalima“ vaikui galit sukelti iššūkį – o aš galiu.
Tačiau jei pasitarus, kad mūsų namų tvarka yra tokia, kad vienas su kitu
elgiamės draugiškai, nes taip gyventi smagiau, kad niekam nepatinka, kai
skauda, kad broliuko skaudulys užgis, bet kai norėsis draugauti, prisimins, kad brolis buvo nedraugiškas ir
nenorės. Tai puiki proga pakalbėti apie socialinio pasaulio įdomybes, o mes
pasitenkinam „negalima“.
Tai kaip
tuomet suvaldyti vaikus? Pirmiausia –būtų gerai nustoti galvoti, kad juos
reikia suvaldyti. Nes jei mes valdom vaikus, jiems nėra reikalo valdyti savęs.
Jei jie nevaldo savęs nuo mažens, kaip to išmoks paaugę? O išmokstam tokio
gebėjimo tik per praktiką, per mažus iššūkius. Ir tyrimai tikrai patvirtina –
šiuolaikiniai vaikai labai atsilieka nuo tų, kurie augo prieš 40-50 metų
matuojant savitvardą, savivaldą. Ir nenuostabu – nėra galimybių to išmokti
laisvai, patiems.
Antras
žingsnis – bandyti geriau pažinti vaikus. Mes dažnai priimam sprendimus apie
vaikus vadovaudamiesi savo greita nuomone, pirmu įspūdžiu, praeities patirtimi.
O kiekvienas vaikas kitoks. Ir kiekvienas vaikas turi savą pasaulio supratimą,
kurį pažinti galime tik klausydami, stebėdami, reaguodami su užlaikymu,
atsižvelgdami į jausmus, išsakytas mintis, norus.
Kuo dugiau
laisvės vaikai gauna nuo pat naujagimystės – ramiai pabūti, stebėti gyvenimą,
nebūti nuolat užiminėjamais, laisvai nepertraukiamai užsiimti pasaulio
tyrinėjimais, tuo lengviau jiems sekasi pažinti pasaulį, save, kitus ir
prisitaikyti. Vaikams svarbu užsiimti veiklomis, kurios mums gali ir neatrodyti
labai prasmingos – nesiliaujantis daiktų dėliojimas (tyrinėjimas), kitų žmonių
pamėgdžiojimas (žaidimo užuomazgos, socialinio pasaulio pažinimas), spoksojimas
(galbūt mintyse verda gyvenimas?), nieko neveikimas (o kaip atrasti save?),
nuobodžiavimas (kūrybiškumo kalvė), žaidimas įvairių įsivaizduojamų situacijų
(žr. straipsnius apie žaidimo svarbą). Vaikai patys užsiima veikla, kuri veda
juos į priekį. Mes, besikišdami juos bandom pakreipti sava linkme, bet juk jie
gyvens savo gyvenimus, ne mes už juos.
Mes
galim padėt vaikams gerai jaustis šiame pasaulyje ne brėždami saugias ribas
(kas bus, jei pamiršim jas nubrėžti arba nubrėšim nevykusiai? Turėsim dėl ko
graužtis?). Mes galim padėti vaikams parodydami, kaip jie gali priimti savus
sprendimus remdamiesi savo jausmais, pojūčiais, mintimis, aplinkinių
reakcijomis ir pagalba. Ir padėti suprasti, kad priimti klaidingus sprendimus
irgi yra gyvenimo žavesys, iš kurio galime pasimokyti.
Tuomet
galbūt nustosim bijoti, kad nebus mūsų šalia ir niekas nepasakys, ką
pasirinkti, nes žinosim, kad mano vaikas turi geriausius pagalbininkus –
mintis, jausmus, pojūčius ir kalbą ir puikiai jais moka naudotis. Ir sugeba
rasti išeitį iš kebliausių situacijų. O jei nepasiseka – bando dar kartą. Ir po
to pasidalina savo patirtimis su manim. Ir mes kartu pasvarstom, kas įvyko,
kaip galima buvo pasielgti kitaip arba pasidžiaugiam gerais sprendimais. Tuomet
supranti, kad net ir mažos traumos (kai įsipjauna, nusidegina ar net susilaužo
ką nors) nėra tokios baisios, kaip galimybė užauginti vaiką, praradusį drąsą ir
ryžtą priimti sprendimus, vadovautis savo galva.
Įdomu
tai, kad nustojus riboti vaikų gyvenimus santykiai su vaikais labai pagerėja.
Kai tėvai nebėra prižiūrėtojai nurodinėtojai, ką kada daryti, ką galima, o ko
ne, atsiranda daugiau erdvės gyvenime ir mintyse vaikams. Jie pasimato kaip
ypač kūrybingi, išradingi, turintys bagalę minčių apie pasaulį, pastebėjimų ir
supratimų. Ir kartu pažinti pasaulį ir jo dėsnius taip gera, nes kartu mes tiek daug išmokstam, kai kyla niekada
neužduoti klausimai, kai tenka paieškoti teisybės protingose knygose, kai papasakojam
vienas kitam apie šį žavų netobulą pasaulį su keistomis ribomis ir
neįtikėtinomis žmogaus galiomis (pvz., žmogus juk negali skraidyti, bet skraido
ne tik sapnuose). Ir atrodo, kad kitaip ir būti negali. Nes tam mes, tėvai ir
esam čia – padėti vaikams susigaudyti, suprasti ir išgyventi.
© dr.
Monika Skerytė-Kazlauskienė
Tekstas
yra VšĮ Vaiko psichologijos centro kūrybinė nuosavybė