Vaiko psichologijos centras

Sekti paskui vaiką

Šiuolaikiniai reikalavimai tėvams.

Šiais laikais būti tėvais tikrai nėra lengva. Reikalavimai tėvams yra milžiniški. Tėvai turi aprūpinti vaikus ne tik maistu, drabužiais, stogu virš galvos, bet ir žaislais, sporto ir laisvalaikio priemonėmis, parūpinti geriausius mokytojus, nupirkti mokyklai skirtas priemones, nusivesti į kiną, teatrą, pasirūpinti, kad vaikai lankytų būrelius, geriausia juos nuvežti automobiliu, nes juk šiais laikais nesaugu, suorganizuoti puikią gimtadienio šventę ir t.t ir t.t. Be to, rūbai turi būti ne prasti, žaislai – madingi, medicininė priežiūra pati geriausia, šventė – įdomesnė negu prieš tai buvusi, išsilavinimas pats geriausias. Juk tai mūsų brangiausi vaikai, juk mes norime jiems tik viso ko geriausio, negi imsim ir rizikuosim savo vaiko sveikata, gerove ir laime?  Juk tėvai privalo suteikti vaikams visa, kas geriausia...

Ko iš tiesų reikia vaikams?

Kaip lengva pasiduoti tokiems argumentams ir patikėti, kad tai ir yra viskas, ko vaikams reikia. Geriausias išsilavinimas, smagios šventės, švarūs ir madingi drabužiai, turtingas laisvalaikis. Be viso šito jau nebeįsivaizduojamas gyvenimas. O ko iš tiesų vaikams reikia? Mes visi buvom vaikais, taigi, turbūt labai lengva atsakyti į klausimą, ko iš tiesų reikia vaikams, ką reiškia būti vaiku. Ką reiškia būti mažu? Kai visa aplinkui nauja, kai yra tiek daug nežinomų dalykų, kai ne visad supranti, kas tau sakoma, kai neturi patirties, kaip padaryti vieną ar kitą dalyką, kai norų yra ištisa begalybė arba kai vienas vienintelis noras užpildo tarsi visą pasaulį...

„Ką veiki?“ – „Nieko“. Suaugusius dažnai pykdo toks atsakymas. Kaip galima nieko neveikti, kai reikia padaryti tiek daug? Mes, suaugę, jau perpratome ypatingą laiko savybę – bėgti ir nubėgti, nepaliekant galimybės sugrįžti. Todėl dažnai sakom – greičiau, greičiau, bėgam ten, o po to ten, skubam, nes nepadarysim, nespėsim, pavėluosim. Nespėsim nudirbti, uždirbti, pasirūpinti, sutvarkyti. Tačiau, jei leistume vadovauti vaikams, turbūt jie sakytų – lėčiau, lėčiau, nes prabėgsim ir nepastebėsim, nepatirsim, neišgyvensim, prarasim. Juk vaikams neužtenka išgirsti, pamatyti, jiems reikia patirti, pačiupinėti, įsijausti ir išgyventi. Vaikai mąsto kokybiškai kitaip, nei suaugę. Tik vėlyvoje paauglystėje mąstymas suauga. O iki tol vaikai pasaulį išgyvena kitaip. Ir dėl to kartais vaikams svarbiausia yra nieko neveikti. Ar tiksliau – tiesiog būti vaikais... Stebint gyvenimą, tyrinėjant savo kūną ir jo galimybes, būnant čia ir dabar.

.

Patirti savo vaiką sekant paskui.

Ar įmanoma prisiminti tai, ką patiria vaikai? Išgyventi tai čia ir dabar, kartu su jais? Pabūti bent trumpam savo vaikais? Šį kartą turiu pasiūlymą: padaryti eksperimentą ir pabūti su savo vaiku vaiko ritmu. Sustabdyti suaugusiųjų bėgantį laiką ir pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Tuoj aprašysiu ir savo pasiūlymą, kaip tai galima padaryti. Tikiu, kad sugalvosit ir begalę savų būdų. Tačiau siūlau ne tik fantazuoti, bet ir realiai išbandyti sekti paskui savo vaiką.

Pirmiausiai sudėtingiausia dalis – atidėti visus rūpesčius ir reikalus į šoną. Leisti sau nesirūpinti, nieko sau svarbaus neveikti, tuo metu taip pat neskaityti knygos, nežiūrėti filmo, nemegzti. Pamiršti save ir panerti į vaiko pasaulį. Bent dešimčiai, penkiolikai minučių. Pradžioje tai gali būti sunku, ypač mamoms, kurios rūpinasi tiek svarbių dalykų namie. Juk ilgai neužtrunka, kol nuvalai kelias dulkes, padedi žaislą į vietą, nuvalai vaiko panosę. Ne, dabar mes nesam tėvai, mes esam vaikų pasekėjai, tarsi jų šešėliai. Bandom pamiršti ar bent jau nematyti dulkių, ne vietoje paliktų daiktų ir murzinų panosių. Galima iš anksto nuvalyti nosis, pasirūpinti saugia aplinka. Toliau viskas priklauso nuo to, kokio amžiaus jūsų vaikas. Pradėsim nuo naujagimių ir peržvelgsim, kaip galima sekti paskui įvairaus amžiaus vaikus ir paauglius.

Kai vaikas dar tik naujagimis ar kūdikis.

Jei jūsų vaikas yra dar tik naujagimis, sekimas paskui jį ar ją būtų ne tik žiūrėjimas ir grožėjimasis. Galima stebėti, į ką žiūri vaikas ir stebėti tai kartu. Galima klausytis garsų taip, kaip pirmą kartą gyvenime. Galima mainytis šypsenomis ir prisilietimais, tokiais švelniais, neskatinančiai nieko veikti, ne lavinančiais, ne mankštinančiais, tiesiog primenančiais, kad esu šalia. Seku tavo judesius ir darau taip pat, kaip ir tu. Tai padeda ne tik mums įsijausti į naujagimio pasaulį, bet ir suartina, suteikia šiam ryšiui šilumos.

Jei kūdikis jau taria garsus, galima ramiai juos mėgdžioti, tuo tarsi pasakant, kad girdžiu tave, esu šalia ir girdžiu, tu man svarbus, aš tave myliu. Tyrimais įrodyta, kad labai svarbu vaiko kalbos raidai, jog mama mėgdžiotų kūdikio garsus, tuo parodydama, kad girdi, kad klauso, kad yra prasmės guguoti. Ir tai galbūt net svarbiau vaiko kalbos raidai negu vėliau vaiką išmokyti eilėraščių.

Kai kūdikis jau ima daiktus, galima duoti ir duoti jam ar jai vis naujų žaislų, mėginti sudominti, rodyti, kaip kas veikia. Tačiau tuo metu, kai seksite paskui savo kūdikį, pabandykite sekti akimis, ką nori paimti, kaip siekia, ar prašo jūsų pagalbos, kokie jausmai kyla, kai nepasiekia, kaip reaguoja į pagalbą. Mamų ar kitų artimų žmonių jautrumas bendraujant su vaiku sudaro sąlygas susidaryti saugiam ryšiui su vaiku – vaikai labiau pasitiki suaugusiais, lengviau nuo jų atsiskiria ir eina tyrinėti pasaulio, išmoksta prašyti pagalbos ir ja pasinaudoti. Labai anksti vaikai perpranta, kad gali pasinaudoti kitu žmogum kaip instrumentu savo tikslui pasiekti. Ir kas įdomiausia – tai yra tik žmonėms būdinga savybė. Net protingosios šimpanzės nepasiekiamus daiktus siekia tik su kitų daiktų pagalba. O žmogaus kūdikis ima tėčio ar mamos ranką ir ja siekia – taip rodydamas, kad reikalinga pagalba.

Sekti paskui judantį vaiką.

Kai kūdikis ima judėti, galim vestis jį kur mums reikia, tačiau kartais pabandykime eiti iš paskos. Čia jau svarbu pasirūpinti, kad aplinka būtų pakankamai saugi, kad nereikėtų kas kelis žingsnius riboti vaiko veiksmų. Juk kai sekam paskui vaiką, netinka aiškinti, kurlink judėti galima, o kur ne. Judant paskui vaiką labai pravartu ir pajudėti tokiu pačiu būdu – atsigulti, verstis, šliaužti, ropoti ar bandyti eiti truputį medinėmis, ne iki galo klausančiomis kojomis. Vien jau pažiūrėti į pasaulį iš vaiko aukščio – didelis patyrimas. Ten, apačioje, pasaulis tikrai kitoks. Daiktai tokie dideli... Pamenat jausmą, kai grįžę į vaikystės vietas nustembam, kad visa ten taip maža, o juk kadaise namai, daiktai buvo tokie dideli...

Ar teko stebėti, kaip kūdikiai ropoja? Juk jie juda kitaip nei mes, suaugę, ropotumėm. Kai ropoja dideli suaugę žmonės, juda tik rankos ir kojos. Tačiau kai ropoja vaikai, juda visas kūnas. Vaikų visas kūnas juda nuolat, net ir tuomet, kai jie tik kalba. (Bene vienintelė išimtis, kai vaikai nejuda, tai tuo metu, kai žiūri filmus – tuomet veikėjai juda už juos). Judėjimas visu kūnu yra sveikesnis, nes apkrauna viso kūno raumenis ir kaulus, taip ir jėgų užtenka daugiau ir kūnas vystosi sveikiau. Sekant paskui vaiką galima išbandyti taip judėti ir suteikti tuo galimybę pasportuoti sau ir džiaugsmo vaikui – labai smagu, kai tėtis ar mama šalia ropoja.

Kai vaikas ima vaikščioti, atsiveria plačios galimybės. Sekant paskui, įsiklausant į vaiko norus ir pasiryžimus, sustojant, kada vaikas nori, einant ten, kur jis ar ji veda, klausantis garsų, kurie jaudina vaiką ar žiūrint į pasaulį, kurį vaikas mato, galima išmokti labai daug. Galima išmokti ne tik mėgautis savim, vaiku, gyvenimu, bet ir laiku. Gali būti, kad tai bus įsimintiniausios tos savaitės akimirkos. Juk laikas skaičiuojasi tas, kuris pilnai išgyventas, o ne tas, per kurį nuveikta daugiausiai darbų.

Bendra veikla, kai iniciatyva – vaiko.

Kai vaikai išauga iš kūdikystės, sekimas paskui juos gali daug duoti bendram ryšiui su vaiku. Koks nepamirštamas įspūdis trijų metų vaikui, kai mama išeina su juo į mišką, parką ar miestą ir sako – darysim tai, ką tu nori, eisim ten, kur tu nori. Tuomet svarbu karts nuo karto priminti vaikui – tai ką dabar darysim? Į kurią pusę dabar eisim? Ir net jei tai bus vaikščiojimas ratu, lakstymas nuo vieno prekystalio mugėj iki kito ir vėl atgal, sėdėjimas parke smėlio dėžėj – jei seksit paskui vaiką ir būsit kartu, klausysit ne tik ausimis, bet ir širdimi, galima sužinoti labai įdomių dalykų. Galima paskatinti vaiką dalintis patirtimi. O tai juk taip svarbu visada, juk kai vaikai išauga ir atsiskiria nuo mūsų, taip rūpi sužinoti, ką jie veikia. Todėl verta iš anksto rodyti, kad mus tai domina. Sekant paskui savo vaiką galima suprasti, koks yra vaiko būdas, kas vaikui rūpi. Galima perprasti vaikišką logiką – ką jie mano apie pasaulio tvarką.

Kai vaikai išauga tiek, kad turi gebėjimų planuoti, laisvalaikiui galima pasiūlyti jiems patiems iš anksto suplanuoti išvyką ar šventę. Tuomet visi turi daryti viską, kas suplanuota, nekritikuojant, neaiškinant, kad taip niekas nedaro ar kad nenorim, nesąmonė. Tai yra geras būdas skatinti atsakomybę, savarankiškumą, net kūrybiškumą. Juk jei patys suplanuoja iškylą ir ši pasirodo nuobodi – nėra kuo skųstis. Kitą kartą tiesiog teks planuoti atidžiau. Jei labai norisi įsikišti, kai vaikai planuoja, naudinga gali būti suskaičiuoti iki dešimt, pasišnekėti su savim mintyse ir jei tikrai vis dar norisi įsikišti, tai pasiūlyti ne patarimų, bet iškelti klausimą, kuris atkreiptų dėmesį į galimą problemą, bet nepasiūlytų jos sprendimo. Pvz., ar turim bilietų autobusui? – tai atkreiptų dėmesį, kad planuojant išvyką autobusu reikia numatyti išlaidas bilietams ir kaip jų įsigyti.

Ir pabaigai – paauglystė.

Paauglystėje sekimas paskui savo vaiką turbūt būtų bandymas pasiklausyti jų mėgstamos muzikos, kai klausomasi iš tiesų, bandant išgirsti tai, kas patinka jūsų paaugliui, ne klausytis iš savo, suaugėliško žmogaus bokšto. Tai būtų ir išklausymas apie draugus ir drauges nesiekiant kritikuoti, patarinėti, o tiesiog pabandant išgirsti, kas iš tiesų vyksta šiame paauglio pasaulyje, kas jam ar jai svarbu. Galbūt jums bus pasiūlyta sužaisti kartu mėgstamą žaidimą... Jei paauglys matys, kad tėvams tikrai svarbu, ką jis ar ji veikia, kuom užsiima, su kuo draugauja ir ką mėgsta, tai padės išlaikyti ryšį. Tyrimai rodo, kad paaugliams, kurie deklaruoja, kad tėvai nebesvarbūs, kad rūpi tik draugai, kad jie jau dideli, vis dėl to tėvų nuomonė ir palaikymas yra gyvybiškai svarbūs. Bet jie juk jau dideli, negi imsi ir rodysi, kad trūksta mamos meilės. Nemadinga... Bet tėvų meilė išlieka labai svarbi, tik norisi, kad ji vis dar būtų dalinama neprašant...

Dar šiek tiek apie naudą.

Skirdami laiko vaikui, skiriam šį laiką ir sau. Sau, kaip suaugusiajam – tai dovana vėl pasijusti mažu, žvelgti į pasaulį iš lėto, neskubriai, stebint jį ir stebintis visais įdomiais dalykais, kurie mus supa. Tai ir dovana mumyse slypinčiam vaikui – pabuvimas vaiko ritmu sustiprina šį vaiką, suteikia jėgų ir įgalina padėti mums, kada prireikia. Tai ir nukelia mintimis į savo vaikystę, kai buvo saugu, ramu, kai buvo kas mumis pasirūpina ir nereikėjo patiems rūpintis, nereikėjo skubėti. Jei tokio laiko vaikystėje nebuvo, tuo labiau – galima leisti pasimėgauti juo dabar.

Mes visi turim tas pačias valandas, tik skiriasi tai, kam jas skiriam. Skiriant laiko sekti paskui savo vaiką, atrasim daugiau pasitikėjimo vaiku ir savim, sustabdysim kelias laiko akimirkas ir galėsim pasidėti jas kažkur, iš kur galima bus išsitraukti užėjus liūdesiui. Tai sustiprina ryšį su savim, savo vaiku ir savy esančiu vidiniu vaiku, kuriam irgi dažniausiai trūksta laiko. Vaikams yra labai svarbu, kai tėvai veikia kažką kartu su vaiku, o jei iniciatyva už tą veiklą paliekama pačiam vaikui, tai palieka neišdildomą įspūdį – pasiruoškit, kad tai bus dažnai prisimenama. Tegul tokia veikla užims bent penkiolika minučių per dieną. Vaikų penkiolika minučių eina žymiai ilgiau nei suaugusiųjų. Net ir penkios tokios minutės yra daugiau negu nė kiek. Ir jos gali padėti atsakyti į tokį svarbų klausimą: ko iš tiesų reikia vaikams.

Malonių atradimų sekant paskui savo vaiką.

Psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė

 Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko Psichologijos centras nuosavybė