Vaiko psichologijos centras

Neik taip, išgriūsi!! – perspėja mama ir iki tol sėkmingai borteliu žingsniavusi mergaitė iš tiesų išgriūna.“ Ar nesakiau??? Kur gi tu žiūri??“. O mergaitė iš tiesų labai žiūrėjo, įvertino kiekvieną žingsnį, statė kojas atsargiai, bet mamos žodžiai tarsi pakirto kojas ir šios mergaitės valiai nebepakluso. Psichologai tai vadina „išsipildančia pranašyste“ – jei šie žodžiai nebūtų ištarti, mergaitė sėkmingai būtų įveikusi trąsą. Tačiau mamos tikėjimas, kad mergaitė turėtų išgriūti, nulėmė jos kelionės baigtį. Žodžiai tikrai turi galios. Gal imkime ja naudotis tikslingai? „Mačiau, kaip atidžiai ir susikaupusi ėjai borteliu, kaip sėkmingai jį įveikei“ – tokie mamos žodžiai dukrai įkvepia pasitikėjimo ir atkreipia dėmesį, kaip svarbu susikaupimas sėkmingai veiklai. Kalbėkime tai, ko siekiame...

Ar pastebėjot, kad kartais vaikams sakom, ko jie turėtų nedaryti, o jie kaip tik priešingai? Sakom „nemušk“, „neišlaistyk“, „nelipk“, o jie pasielgia kaip tik taip, kaip nurodėm nedaryti – vis tiek trinkteli, išlaisto, lipa dar atkakliau. Padarykite eksperimentą – duokite vaikui nurodymą, ko jis ar ji neturėtų daryti ir tuomet pasitikslinkite, ką vaikas išgirdo. Labai dažnai jie iš tikrųjų girdi tai, ką sakom, tik maža dalelė NE pasimeta pakeliui. Ir tuomet vaikas girdi „mušk“, „išlaistyk“, „lipk“. „Juk tu man sakei lipti!!“. Tyrimai patvirtina šią keistą mūsų klausos ypatybę – praleisti tas dvi svarbias raideles kaip neesmines. Todėl, kad būtų lengviau susikalbėti, geriau sau ir vaikams kalbėti per pozityvius nurodymus „žaiskime taikiai“, „nešk atidžiai“, „nulipk, sėsk ant kėdės“. Net jei sau dažniau sakysim ne „nepamiršk apkabinti vaiko“ o „prisimink apkabinti vaiką“, dažniau ir prisiminsim. Kalbėkime tai, ko norim, kad išsipildytų.

Paramos vaikams centras surengė labai gražią ir sveiką akciją „Nustokime barti, pradėkime girti“. Jos metu atsisakėme žeidžiančių žodžių ir mainais gavome tokių, kuriais galima pagirti, padrąsinti vaikus. Galvojant apie realybę, kyla klausimas, kaip tų netinkamų žodžių realiai atsisakyti, kaip padaryti, kad jie neišsprūstų. Kai jau žinom, kokie žodžiai yra nepageidaujami, gera yra pasitelkti.. tylą. Ir tuo metu, kai jau jie veržiasi – tiesiog patylėti. Įvyksta keisti dalykai. Išbandyta. O jei jau išsižiojom ir pirmas griežtas žodis išsprūdo, visada galima jį pratęsti visiškai netikėtai. Galima pabaigti „aš tave myliu“. Ir tai juk bus didžiausia teisybė netikėtoje vietoje. O tai – mažas stebuklas, paskui kurį seka kiti stebuklai. Išbandyta. Veikia visada ir žymiai geriau, nei barimasis. Tik pasekmės gali būti visai netikėtos – daug atsakomosios meilės ir graži pabaiga. Telieka palaukti, kol vaikas ne taip ką nors padarys – ir išmėginti. Ar pavyko?