Vaiko psichologijos centras

Laisvas žaidimas ir savireguliacija

Kiek nejudėdamas gali išstovėti mažas vaikas? Tikrai nedaug. Įdomu, kad toks paprastas testas gali atskleisti daug apie vaiką, apie vaikų raidą ir apie raidos pokyčius. Tyrimas, kai vaikų prašė išstovėti, kiek ištveria nejudėdami, buvo pakartotas po 40 metų. Pasirodo, dabartiniai penkerių metų vaikai gali išstovėti tik tiek, kiek anuomet trimečiai – apie tris minutes. Bet kam jiems ramiai stovėti, ar ne jų prigimtis - judėti? Pasirodo, ne viskas taip paprasta, nes gebėjimas ilgai išbūti nejudant yra savireguliacijos rodiklis. Savireguliacija įgalina sėkmingą beveik visų sričių vystymąsi – kognityvinių, elgesio, emocijų. Tas, kuris geriau išmoksta valdyti savo elgesį, daugiau pasiekia. 

Tai kiek gali nejudėdamas išstovėti jūsų vaikas? Be kompiuterio, televizoriaus ar telefono prieš akis? Su šiuo susijęs kitas klausimas – kiek jūsų vaikas praleidžia žaisdamas? Kiek laiko praleidžia žasdamas laisvai, tai, ką sugalvoja, netrukdant ir nevadovaujant suaugusiems žmonėms, na, nebent kitiems vaikams? Turbūt nedaug. Šiuolaikiniai vaikai įpratę būti sustruktūruoti – visas laikas kažkam paskirtas, o kai jo yra ir nėra nuorodų, ką veikti, atslenka vaikas ir klausia liūdnom akelėm „ką man veikti?...“. Ir mes puolam gelbėti, sugalvojam dar kelias veiklas, iš kurių šiaip ne taip viena išsirenkama. Ir stebimės, kaip vaikai negali patys kuom nors užsiimti, juk mes savo vaikystėje, tik gavę laisvo laiko žaisdvom parduotuves, namus, ligonines, piratus ir pan., tikrai nereikėdavo, kad kas už mus sugalvotų, ką veikti. Jau ir tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dėl šio laisvo nevadovaujamo žaidimo trūkumo dabartiniame pasaulyje prastėja vaikų savireguliacija – gebėjimas valdyti savo elgesį, emocijų raišką, žodžius, veiklas. Pasirodo, vaikams iš tiesų gyvybiškai svarbu yra žaisti, žaisti laisvai, taip, kaip jie to nori, kaip susigalvoja.

Tyrėjai sako, kad laisvas, nevadovaujamas žaidimas susijęs su vaikų gebėjimu valdyti savo elgesį, emocijų raišką, su savireguliacija. Tačiau kaip tai susiję? Norint kažko išmokti, reikia kelių dalykų – pavyzdžio, poreikio, pastiprinimo. Žaidimo metu, ypač, jei dalyvauja įvairaus amžiaus vaikų, visuomet yra pavyzdys – kaip sugalvoti taisykles („o darbar tegul būna taip, o po to tu padarysi taip, o aš taip“), kaip jų laikytis arba išsiderėti, kad jos būtų pakeistos, kaip spręsti konfliktus, kai norisi žaisti toliau. Poreikis yra būti vaikų kompanijoje, priklausyti vaikų grupei, užsiimti įdomia veikla. Pastiprinimas? Tai, kad smagu, kad vyksta veiksmas, kad visi tiek užsiėmę, jog nėra laiko net apie maistą pagalvoti. Įtraukia, suteikia begalę galimybių. Gyvenimo mokykla. Pats turi išmokti būti su kitais. Pats turi išmokti, kaip geriausia paprašyti , kad duotų. Pats turi rasti būdų, kaip gauti norimą mėgstamą vaidmenį žaidime. Turi laikytis taisyklių, net jei pats jas ir sugalvojai. Taip ir išmokstama valdyti savo elgesį, kai turi daryti tai pats, kai nėra, kas pasako, kaip elgtsi, arba tie nurodantieji yra panašaus amžiaus ir su jais galima pasiginčyti ir ginčuose rasti teisybę. Išmokus tai žaidimų metu, po to perkeliama ir į kitą kontekstą. Ir šie įgūdžiai vieni svarbiausių iš ankstyvojo vaiko ugdymosi. Todėl leiskime vaikams žaisti laisvai – tai pagrindinės jų pamokos vaikystėje, kurių nebus galima pakartoti, pakeisti, persimokinti.

Atrodo, paprasta pasakyti – leiskime vaikams žaisti. O jie vis tiek nežaidžia!! Šiuolalikiniame pasaulyje yra daug trikdžių, kurie nepastebimai atima iš vaikų laisvo žaidimo galimybes. Pirmiausiai tai tecnologinė pažanga – televizoriai, kompiuteriniai žaidimai, telefonai, kurie užima daug laiko, prikausto kūną prie ekranų, pažaboja fantaziją. Tėvai turėtų apsispręsti ir jei jau neįmanoma atskirti technologijų nuo vaiko gyvenimo, svarbu jų buvimą sumažinti iki tiek, kad tai suteiktų galimybes fantazuoti, tačiau nesunaudotų visų vaiko vidinių jėgų – tarkim, skirti pusę valandos darbo dienomis, valandą savaitgaliais prie bet kokio ekrano. Po kiek laiko vaikų gyvenimas palengvės.

Gyvenimas butuose keistas dar ir tuo, kad vaikai labai mažai mato savo tėvus judančius, ką nors veikiančius – skalbinius skalbia mašinos, indus plauna mašinos, valgyt gamina kombainai arba greito maisto užkandinės, vaikai mažai dalyvauja suaugusiųjų gyvenimuose, daugiau mato šiuos prie ekranų. Tai ką vaikams žaisti? Siekiant, kad vaikai žaistų, svarbu juos įtaukti į visokias veiklas, namų ruošos darbus, nusivesti pas save ar pažįstamus į darbus, pateikti vaikams kuo daugiau skirtingų patyrimų, kuriuos jie po to galėtų išžaisti – išgyventi dar ir dar kartą. Skirtingos patirtys, susijusios ne tik su pramogomis, bet ir su darbais, bendra veikla, suteikia vaikams vidinės erdvės žaidimams ir kyla vidinis poreikis žaisti.

Laisvi žaidimai yra vidinės disciplinos, savireguliacijos kūrimo įrankis, nes laisvai žaisdami vaidmeninius žaidimus vaikai ypač daug naudoja vidinės, asmeninės kalbos. Vaikai su savim kalba apie tai, ką daro, ką dar ketina daryti. Jokia kita vaikų veikla nereikalauja, neįtraukia tiek daug vaiko vidinės kalbos. Ši vidinė kalba siejasi su mūsų mąstymo įgūdžiais suaugus: kiek gerai pavyksta įveikti kliūtis, įvaldyti bendravimo situacijas, rasti sudėtingus sprendimus, valdyti emocijas.

Kai vaikų žaidimas yra struktūruojamas, vaikų vidinė kalba naudojama vis mažiau, ji ima nykti. Todėl tai, kad vaikų žaidimo akcentai tampa mokymasis, konkuravimas, pasiekimai, tai, kad vaikų žaislai nebeskatina fantazijos žaidimų, vaikai nebegauna galimybių save disciplinuoti, save reguliuoti. Kai vaikai gauna galimybes laisvai nestruktūruotai žaisti fantazijos vaidmeninius žaidimus, jų savireguliacija pagerėja.

Viena iš esminių kliūčių šiuolaikiniam pasaulyje laisvam vaikų žaidimui yra mūsų, suaugusiųjų, baimės. Mums baisu leisti vaikams nieko neveikti, baisu, kad jie užsiims kažkuo netinkamu, destruktyviu, kad neišmoks naudingų dalykų. Todėl ne retas tėtis ir mama yra linkę apkrauti vaikus darželinėmis, po darželinėmis, popamokinėmis ir priešpamokinėmis veiklomis, kad tik žinotų, kur vaikai yra, ką ir su kuo daro, kad nebūtų jiems laiko dykinėti ir .. prisigalvoti nesąmonių. Retame darželyje yra skiriama laisvo laiko žaidimams, o jei ir skiriama, jis toks trumpas, kad vaikai tik spėja sugalvoti, ką veiks ir tenka eiti tvarkytis, o vėliau net ir negalvoja – juk vis tiek nespėja pažaisti. Jei norim,kad vaikai žaistų, tas laikas turi būti pakankamai ilgas, žaidimai trunka nuo kelių iki keliolikos valandų, gali būti pratęsiami net ir kelias dienas. O juk mes ir vasarą vaikus vežam į stovyklas su programa, kad tik jei nedykinėtų, kad būtų užimti. Tai kada tuomet vaikams žaisti?

Atkreipdami dėmesį į laisvą vaikų žaidimą kai kurie mokslininkai kalba dar plačiau nei savireguliacijos įgūdžių įvaldymas. Pastaruoju metu labai daugėja psichinių sutrikimų, nelaimingų, nerimastingų ar net depresiškų vaikų, paauglių, jaunuolių. Ir tai nėra susiję su bloga ekonomine situacija, karu, badu ar kitokiu nepritekliu – tiek  nelaimingų vaikų nebuvo nei pasaulinio karo metu, nei didžiosios depresijos metais.

Nustatyta, kad su vaikų nelaimingumu siejasi tik  vis didėjantis vaikų supratimas, kad jie patys negali kontroliuoti savo gyvenimo, negali jo pakeisti. Psichologiniais terminais kalbant – kinta žmonių kontrolės lokusas iš vidinio į išorinį. Vaikai ir paaugliai savo gyvenimą suvokia kaip valdomą kažkieno kito, ne jų pačių.

Peter Gray, remdamasis savo moksline patirtimi, daro prielaidą, kad vaikai jaučiasi negalintys kontroliuoti savo gyvenimo dėl nykstančio laisvo žaidimo ir vis daugiau laiko užimančių struktūruotų akademinių veiklų, suaugusiųjų kontroliuojamos veiklos. Sumažėjusios galimybės savarankiškai žaisti ir tyrinėti pasaulį be suaugusiųjų vadovavimo, kontrolės, nurodymų, sumažina galimybes kontroliuoti savo gyvenimą, patiems spręsti problemas, atrasti, kas patiems vaikams įdomu. O mes, suaugę, po to dar sakom, kad vaikams niekas neįdomu, kad jie nesavarankiški... Galbūt metas kitaip pažvelgti į tai, kuo užsiima mūsų vaikai.

Plačiau apie žaidimą čia

© M.S.K.

Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko Psichologijos centras nuosavybė.