Atsigręžti į nelaimingus vaikus
Pradžiuginti vaiką yra labai paprasta. Kūdikiui pakanka mūsų šypsenos, didesnį vaiką prajuokina pakutenimas, jau kalbantį nuramina išklausymas, visus paguodžia artimo žmogaus apsikabinimas – tiek nedaug reikia, kad nušvistų vaiko akys. Bet kartais atsitinka taip, kad tuomet, kai vaikui labiausiai reikia mūsų, mes nuo jo imam ir nusigręžiam. Sakot, taip nėra? Deja, mes dažnai nusigręžiam nuo nelamingų – verkiančių, pykstančių, besimušančių, susigūžusių – vaikų. Atsigręžkime. Nes jiems tuomet labiausiai mūsų reikia. Tai nėra lengva, bet pagalvojus, kodėl mes taip darom, gali būti lengviau atsigręžti. Bent šiek tiek.
Tai kodėl mes nusigręžiam nuo nelaimingų vaikų, ir nuo savų, ir nuo svetimų?
Ar gali būti, kad mes, dideli suaugusieji, jau visko šiame gyvenime patyrę, geriau žinom, kaip turėtų jaustis vaikas konkrečioje situacijoje? Nes juk tikrai čia nėra ko pykti, pyktis grožiui kenkia. O šioje situacijoje nėra ko verkti, nes juk verkia tik mažvaikiai. Be to, berniukai tai išvis neverkia. O kas, jei ir berniukai verkia, bet išmoksta taip verkti, kad niekas nematytų. Arba taip užgniaužia savo bejėgiškumą, taip paslepia, kad ir po ilgų metų vis dar jaučiasi ereliai, o iš tiesų – nešiojasi mažą nuskriaustą vaiką viduje, paslėptą taip giliai, kad net patys pamiršta, ką reiškia būti vaiku. Ir auklėja savo vaikus kietai, taip, kaip pridera kietiems tėčiams. Tėčiams, kurie niekad neverkia.
Ar gali būti, kad mes, užsiėmę, tiek daug reikalų turintys suaugusieji, nė nepastebim, kada vaikai būna nelaimingi? Galbūt manom, kad vaikai ko nors nedaro dėl tingėjimo, bjauriai elgiasi specialiai norėdami mus paerzinti ar dėl blogo charakterio, netikusio auklėjimo... Tačiau laimingas vaikas paprastai stengiasi patikti mamai, tėčiui ir kitiems aplinkiniams, laimingas vaikas paprastai elgiasi taip, kad būtų gerai ir jam, ir kitiems, laimingas vaikas niekad neskriaus kito. Todėl jei vaikas pasielgia blogai, netinkamai, ką nors skriaudžia, trukdo – tai pirmas ženklas, kad šiam vaikui kažko trūksta, jis nėra laimingas...
Ar gali būti, kad mes tikim, jog vaikai patys turi susitvarkyti su savo jausmais, kokie jie bebūtų? Mes juk buvom mokinami palikti vaikus išsiverkti, kol nurims ir užmigs, mus mokino, kad vaikus gerai yra uždaryti atskirame kambaryje, jei jie elgiasi netinkamai, ar bent pasodinti ant kėdės atskirai, kad nurimtų per „time-out“ pertraukėlę. Mes juk vaikams sakom, kad nedraugausim, jei jie bus tokie pikti, bjauriai elgsis, mušis, palauksim, kol nurims ir bus draugiški. Tik kokią žinią tuomet siunčiam vaikams? Nenoriu tavęs matyti, kai tu blogai elgiesi, draugausiu su tavim mielu, o ne susinervinusiu, piktu. Daryk ką nors su savo jausmais, man jie neįdomūs. Tik ar tikrai vaikas pajėgus susitvarkyti su savo jausmais, kai mums, suaugusiesiems dažnai tai nepavyksa? Kaip dažnai mes, dideli ir stiprūs suaugusieji, supykę apšaukiam tą patį vaiką, iš kurio reikalaujam didžiulės vidinės drausmės, kartais net ir trinktelim. Nes suvaldyti savo jausmus nėra lengva. Iš savęs to reikalauti sunku. O iš vaikų galima?
Gal mums atrodo, kad negali juk vaikai visą laiką būti laimingais, normalu, kad kartais jie yra nelalimingi. Be to, kai mes buvom vaikais, ir mes gavom lupti, ir mus kas nors skriaudė, ir mes kentėjom. Ir dar visai gerais žmonėmis išaugom. Tai gal ir nieko tokio, kad tas vaikas pasikankins – išgyvenau aš, išgyvens ir jis. Juk gyvenimas ne rožėmis klotas, kam dabar lengva? Tačiau jei taip minutei įsivaizdavus – kokie mes būtumėm, jei būtumėm augę laimingi, be kančios, prievartos, turėdami didžiulį vidinį pasitenkinimą savimi, gyvenimu, artimaisiais? Ar nelinkėtumėm sau tokios vaikystės? Tai kodėl pavydim jos vaikams? Ar mums atrodo, kad laimingi vaikai parodys mūsų pačių nelaimingą dalią, mūsų dabartinį polinkį į nelaimingumą, nes nebemokam džiaugtis, o jie moka. Ir skaudu matyti kitus džiūgaujančius, kai pats nemoki. Tai tegul pasikankina...
Ar gali būti, kad mes bijom nelaimingų vaikų? Nes gal atrodo, kad vaikai yra nežemiškos būtybės, kad jie nuolat turi būti laimingi, visad šypsotis. Ir tikrai vaikai negali sirgti rimtomis ligomis, patirti prievartą, smurtą, nepriežiūrą. Todėl nelaimingo vaiko vaizdas labai išderina mūsų idealų pasaulio vaizdą ir primena, kad pasaulis yra neteisingas, kad ir vaikai kartais kenčia, kad visi mes esame mirtingi, net ir vaikai nuo to neapsaugoti. Ir akistatoje su nelaimingu vaiku tokių jausmų tampa per daug, ir kyla didžiulis noras nusigręžti ir pabėgti nuo nelaimingų vaikų. Nes vaikų kančia sukrečia labiau, sunkiau.
Ar gali būti,
kad mes nusigręžiame todėl, kad tiesiog nežinome, ką daryti su nelaimingu
vaiku? Jei vaikas savas, galbūt ir turim kokį vaiko nuraminimo būdą, bet ir šie
kartais išsenka, kartais gali baigtis kantrybė, gali spausti aplinka, verčianti
greičiau taisyti vaiko netinkamą elgesį, neatsižvelgiant į tai, kaip vaikas
jaučiasi. O ką daryti, jei vaikas svetimas? Ar tinka kalbinti ir guosti svetimą
verkiantį vaiką, kai pasaulis taip susirūpinęs vaikų saugumu, o ne tuo, kaip
vaikai jaučiasi? Gal kas nors apkaltins priekabiavimu prie vaikų? Ir kaip
žimoti, kas tinka tam svetimam vaikui? Kas bus, jei parodysim dėmesį, o vaikas
prisiriš kaip tas gatvėje sutiktas šuniukas ir seks iš paskos? Negi teks tokį
vaiką pasiimti? Todėl turbūt žymiai lengviau apsimesti, kad labai skubam ir
praeiti pro šalį. Nes juk tikrai šalia yra kažkas, kas tuo vaiku pasirūpins. O
jei nėra? O kas, jei vaikas išvarytas ar pabėgęs iš namų, tai kam dabar jis
priklauso? Ar toks vaikas yra ne mūsų reikalas?
Pirmas žingsnis – atsigręžti. O tuomet?
Tai jei vis tik nuspręstumėm atsigręžti į nelaimingą vaiką, kaip žinoti, ko reikia tokiam sunkių jausmų užkluptam vaikui? Paklausti savęs, nes vaikams reikia to paties, ko ir mums, kai būnam nelaimingi – ir mums, ir vaikams reikia supratimo. Supratimo, žinojimo, kad net ir labai sunkiems jausmams užklupus mūsų artimiausi žmonės mus vis tiek myli, mes vis tiek esam svarbūs ir reikalingi, mes kažkam rūpim, kad kažkam ne vis tiek, kaip mes jaučiamės, kodėl taip jaučiamės. Ir visai nebūtina pulti linksminti nelaimingo vaiko, nes iš tiesų vaikai nėra tos būtybės, privalančios visuomet būti linksmos ir laimingos. Suaugusieji neturi visuomet linksminti vaikus ir stengtis, kad jie gerai jaustųsi. Vaikai tiesiog kartais būna nelaimingi ir tam jie turi teisę.
Mūsų, suaugusiųjų, pagalba vaikams – padėti ištverti sunkius jausmus. Padėti juos įvardinti, suprasti, priimti, išgyventi, taip pasiruošti kitam sunkių jausmų antplūdžiui, kai gali būti, kad to suaugusiojo nebus šalia ir teks su jausmu susitikti pačiam. Mes galim padėti vaikams pasitelkdami savo jautrumą ir ramiai, be vertinimo ir išankstinių nuostatų, be aiškinimų ir mokymų išklausydami, kas vyksta vaiko galvoje ir širdelėje.
Žinoma, jei tie
jausmai kyla dėl blogų išorinių aplinkynių, svarbu imtis jas taisyti -
apsaugoti vaiką nuo smurto, prievartos, agresijos. Tačiau visada pirmasis
žingsnis yra išklausymas nes neišgirdus, kas vaikui rūpi, galim situaciją ne
pataisyti, o sugadinti (pvz, jei bėgsim spręsti bendraamžių konflikyo), ne padėsim
pačiam vaikui išmokti spręsti sunkumus ir problemas, o darsyk parodysim, kad
pats vaikas be mūsų nelabai ką gali.
Pabūti kartu, kartu padejuoti, kad tikrai, kaip kartsis būna sunku ir išklausyti.
Tai svarbiausi trys žingsniai, kurių galim imtis net ir su nepažįstamais
nelaimingais vaikais. Ir gal jie patys tuomet atras jėgų susigrąžinti savo
laimę, nes pajaus, kad pasaulis juos girdi, jie yra svarbūs ir reikalingi. kaip
ir kiekvienas iš mūsų. Juk taip gera, kai yra kas apie tai primena.
Kodėl svarbu, kad vaikai būtų laimingi?
Kai vaikas yra
laimingas, gaminasi hormonai, kurie garantuoja sveiką augimą. Tik laimingas
vaikas gali tyrinėti ir perprasti pasaulį - mokytis. Tik laimingi vaikai kuria,
o ne griauna, padeda, o ne šaiposi. Mūsų pagrindinis prigimtinis poreikis –
jaustis laimingais. Jei jo nepatenkinam – sutrinka raida, gyvenimas, imam
siekti laimės keistais būdais. Įdomu tai, kad ir šiaip mes laimę kiekvienas jaučiam
dėl skirtingų dalykų, susijusių su genais, vaikystės patirtimis, poreikių
patenkinimu ar nepatenkinimu. Jei tos vaikystės patirtys per daug skausmingos –
gali išsikreipti ir visas laimės jausmas. Mūsų smegenys nuolat ieško patirčių,
kurios sukeltų laimės hormonų antplūdį. Harmoningai susiklosčiusiame gyvenime
tai yra labai paprasti dalykai – bendravimas su artimaisiais, žaidimas
vaikystėje, maloni darbinė veikla, buvimas gamtoje... Tačiau jei gyvenimas
pakrinka ir laimės negaunam bendraudami su kitais dėl skausmingos vaikystės
patirties, galbūt lalimės hormonų anplūdžio imsim siekti per alkoholį, narkotikus,
lošimą, rizikingą elgesį ar net sukeldami sau kančią ar skriausdami kitus.
Žmogus taip surėdytas, kad nuolat siekia laimės. Todėl jei nusisukam nuo
nelaimingų vaikų, mes jiems sakom, kad mums nerūpi tavo būtis, tavo laimė,
daryk su ja ką nori. Ir tai nebūtinai baigiasi gerai. Todėl kuo greičiau
išmoksim atsigręžti į nelaimingus vaikus, tuo greičiau mūsų visuomenė keisis. Kai
kiekvienas nelaimingas vaikas gaus dėmesio ir bus išklausytas, sumažės vienišų
žmonių, visi jausis visuomenės dalimi, bus mažiau atstumtųjų. Kai kiekvienas
nelaimingas vaikas gaus dėmesio ir bus išklausytas, bus saugiau gyventi, nes išgirsti,
suprasti žmonės neturi poreikio siekti dėmesio bet kokia kaina, pvz skriaudžiant
kitus, šaipantis iš kitų. Kai kiekvienas nelaimingas vaikas gaus dėmesio ir bus
išklausytas, sukursim savim pasitikinčių ir besirūpinančių kitais žmonėmis
visuomenę, nes vaikai išmoksta elgtis taip, kaip mes su jais elgiamės. Tai
kodėl vis dar nusigręžiam nuo nelaimingų vaikų? Tegul tai bus tik trumpas
akimirkos nusigręžimas, kad sekundę pamąstę galėtumėm vėl į juos atsigręžti su
įkvėpimu ir ramybe, būti kartu, išklausyti, padėti išgyventi sunkius jausmus ir,
jei reikia, imtis pagalbos. Su ramybe širdyje, prote ir akyse.
Trumpam įsivaizduokim: Žemė - laimingų, mylimų, išklausytų vaikų vieta. Noriu tokioje gyventi...
© M.S.K.
www.MesVaikystei.lt
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos centras kūrybinė nuosavybė