Kad darbas netaptų vilku
Europos ir JAV psichologijos ir antropologijos mokslininkai susidomėjo, kiek vaikai linkę padėti kitiems žmonėms to neprašomi. Atliekami tyrimai rodo didelius kultūrinius skirtumus, kas verčia galvoti apie pačių suaugusiųjų elgesio įtaką vaikų natūraliam polinkiui prisidėti prie suaugusiųjų veiklos.
Kas kada nors bendravo su mažais vaikais, turbūt visi pastebėjo, kaip noriai maži vaikai nuo metų iki trijų įsitraukia į įvairias veiklas, noriai prisideda prie bet ko, ką veikia suaugę. Vaikai mokosi mėgdžiodami, todėl jie čia pat arba vėliau žaidime atkartoja visas tėvų, senelių ar kitų artimų žmonių veiklas. Maži vaikai kupini entuziazmo maišyti puode tešlą, pjauti žolę, plauti grindis, šveisti vonią...
Stebint vyresnius vaikus matosi kiek kitoks vaizdas. Eksperimento metu tyrėja, beklausydama vaiko pasakojimo apie svarbius dienos įvykius, netyčia išberdavo daiktus iš indelio. Europos šalių, JAV -vakarietiškų kultūrų vaikai kalbėdavo toliau, stebėdami, kaip tyrėja pati susirenka išbirusius daiktus. Tuo tarpu Meksikos kultūroje augę vaikai toliau bekalbėdami prastumdydavo kitus daiktus ir kartu su tyrėja surinkdavo tai, kas išbyrėjo. Vieni tarsi labai gerai atskiria – čia mano, o čia suaugusiųjų pasaulio dalis, o kiti priima aplinką ir tai, kas joje vyksta kaip bendrą. Kyla klausimas – kodėl taip yra?
Mokslininkai, tyrinėjantys šį elgesį ir jo formavimąsi, ėmė aiškintis kultūrinius bendravimo su vaikais darbo aplinkoje skirtumus. Meksikos kultūros žmonės gyvena paprastesnį, sakytume prastesnį gyvenimą. Jie atlieka daug paprastų veiksmų namie – tvarkydamiesi, ruošdami maistą, gamindamiesi sau įvairius namų rakandus. Tame dalyvauja visos gausios šeimos, įskaitant ir senus, ir mažus vaikus. Kai grupė žmonių užsiima viena veikla, natūraliai vaikai būna šalia ir gauna savo darbo porciją, kurią sėkmingai kartu atlieka ir taip prisidededa prie bendros gerovės.
Taip vadinamose išsivysčiusiose vakarų kultūrų šalyse suaugusiųjų veiklos būna arba paslėptos nuo vaikų – atliekamos tuomet, kada vaikai miega, lanko darželius ar mokyklas, arba jas atlieka kiti – maistas perkamas jau apdorotas ir net paruoštas, rūbai perkami pasiūti, skalbiami skalbyklėse, namus tvarko namų tvarkytoja. Arba suaugusiųjų veiklos būna tokios sudėtingos, kad vaikams sunku prisidėti – kai gaminamas maistas pagal sudėtingus receptus, kur vaiko prisidėjimas gali sugadinti patiekalą, namai šveičiami su pavojinga vaikams chemija, darbus norima atlikti labai kokybiškai ir greitai, prie ko vaikas su savo pradiniais įgūdžiais negali prisidėti. Tokiu būdu vaikams tarsi parodome – čia mūsų, suaugusiųjų pasaulis, tau jame nėra vietos iki tu užaugsi ir gerai viską mokėsi. Kartais tėvai įtraukia vaikus į atliekamus darbus, tačiau vaiko dalį paverčia žaidimu, o ne tikru indėliu į bendrą veiklą – leidžia žaisti su tuo, ką patys daro, juokiasi iš vaiko bandymų arba juos labai sureikšmina, visiems pasakoja vaikui girdint. Tai irgi atskiria vaikus, parodo jų kitoniškumą, kad geriau jau jūs eikit žaisti, tai suaugusiųjų reikalai.
Tėvams, kurie augina mažus vaikus ir
norėtų, kad vaikai ateityje prisidėtų prie namų ruošos, namų ūkio veiklos, kad
neaikčiotų išgirdę žodį „darbas“, svarbu susimąstyti apie tai nuo pat vaiko
gimimo. Gyvenimas su kūdikiu tampa paprastesniu, kai mamos ima gyventi bendrą
gyvenimą su vaiku. Priešingybė tam – nugyventi savo gyvenimą kol vaikas miega,
o kai vaikas budrus – gyventi vaiko gyvenimą stengiantis jį užimti,
palinksminti, pavedžioti lauke ir pan. Tuo tarpu bendras gyvenimas kartu su vaiku
– tai miegas kartu net ir dienos metu, o budrumo metu, prikaupus jėgų – kartu su
vaiku daryti visus namų ruošos darbus.
Gyvenimas mažuose butuose tokių darbų
labai sumažina, tačiau kūdikystės metais naudingiausia atrasti tokių darbų kuo
daugiau. Ir labai svarbu nesistengti jų atlikti tobulai, nesistengti suspėti
padaryti viską, nesistengti įtikti kitiems aplinkiniams. Tai yra bendras
gyvenimas su vaiku – kartu tvarkyti daiktus, valyti namus, gaminti valgį,
skalbti rūbus, prižiūrėti daržą, augintinį ir pan. Naujagimiai būna labai
ramūs, kai būdami nėšynėje jaučia mamos judesius jai judant po namus, tuomet
jie ramiai miega, apgaubti mamos šilumos ir judėjimo jaučiasi tarsi vėl
atsidūrę įsčiose. Jau paaugę ima dairytis ir būna užburti mamos rankų judesių
magijos, tai geriausias vaizdas, kurį jie gali matyti ir vis dar būti šalia –
nėšynėje arba kėdutėje šalia, visad kartu.
Kai tik vaikas rodo iniciatyvą prisidėti prie veiklos, svarbu ramiai ir rimtai į tai žiūrėti – leisti tiek, kiek amžius ir gebėjimai leidžia. Dėl to labai gerai užsiimti paprastais darbais auginant vaikus – ruošti maisto produktus (valyti daržoves, lukštenti pupeles, ką nors malti, ruošti atsargas žiemai), gaminti paprastus maisto patiekalus (kur reiktų maišyti, ką nors įdėti, nesijaudinant dėl neišlaikytų proporcijų, minkyti), tvarkyti namus su paprastomis priemonėmis (muilu, soda, vandeniu), kartais išskalbti ką nors kartu rankomis, kartu ką nors sėti ir auginti.
Kad vaikai pagal savo jėgas galėtų daugiau prisidėti, svarbu, kad kuo daugiau darbų būtų paprasti, nesudėtingi. Tuomet mažiau kils noro sakyti – ne taip, nemoki, negerai. Svarbu vaikui parodyti, kaip daryti gerai, pataisyti, susilaikant nuo komentarų apie vaiko negebėjimą darbą atlikti puikiai. Taip pat nereiktų persistengti giriant, koks vaikas šaunuolis, kaip gerai padarė. Kuo natūraliau priimsim vaiko pagalbą kaip savaime suprantamą, paprastai padėkodami už indėlį įbendrą veiklą, tuo vėliau vaikams bus natūraliau mums padėti, nelaukiant plojimų ir fanfarų. Kai nedaroma didelė atskirtis – kur suaugusiųjų darbai ir pasaulis, o kur vaikų – perėjimas į suaugusiųjų pasaulį vyksta sklandžiau. Nereikia gyventi galvojant, ar jau pakankamai subrendau, ar jau suaugau, ar jau galiu.
Skatinant vaikus prisidėti prie darbų, svarbu kaip tai įvardinam. Jei sakom, kad tai pagalba, kad vaikas padeda – tarsi nurodom, kad svarbiausias yra suaugęs, o vaikui leidžiama tik padėti. Tai yra teisybė, tačiau kartu tarsi nuvertina vaiko indėlį, nes suaugęs ir pats gali padaryti visus darbus. Tai irgi yra teisybė. Tačiau vaikus labiau įtrauksime, sakydami, kad tai mūsų bendra veikla, darom kartu, kas kiek gali, kiek moka, tiek prisideda. Tuomet vaikas jaučia savo darbo, savo veiklos prasmingumą, o kiekvienam, net ir pačiam mažiausiam norisi būti reikalingu ir prasmingai prisidėti prie gyvenimo.
O kaip vaikų teisės į nerūpestingą vaikystę? Ar nėra tai vaikų išnaudojimas? Kada vaikams žaisti, jei jie turės dirbti darbus kartu? Įdomiausia tai, kad vaikus įtraukiant į bendras veiklas, vaikai jaučiasi laimingesni, jiems mažiau kyla klausimų „nu ką man veikti?“, jie žaidžia įdomesnius, kūrybiškesnius žaidimus. Bendra veikla su vaiku nereiškia, kad vaikas atliks už mus buities darbus, kad bus išnaudojamas ir neturės laiko pabūti vienas, žaisti. Jei vaikas veiklos metu nuklysta į savo mintis, fantazijas, ima žaisti – tai labai gerai, nereikia versti sugrįžti ir atlikti numatytus darbus. Kiekvienas prisideda pagal galimybes. Tiesiog mes, suaugę, sudarom tam sąlygas, galimybes, vaikų prisidėjimą priimam natūraliai, nes taip ir turėtų būti, taip būdavo visada, kol netapom labai civilizuoti ir orientuoti į vaikų teises ir lavinimą. Vaikų prisidėjimas deja tapo kažkuo ypatingu, stebimės, kaip maži vaikai daro suaugusiųjų darbus, žavimės tuo. Bet tai yra pats natūraliausias mokymasis. Nesudarius tam galimybių arba verčiant vaikus daryti daugiau nei jie pajėgia ir daryti tai patiems, vieniems, iškreipia supratimą apie darbą.
Kadangi veikla su vaiku užtrunka ilgiau, svarbu siekti ne rezultato, o mėgautis bendra veikla. Tai lengviau padaryti suprantant tokios bendros veiklos prasmę ir svarbą tolesniam vaiko ir mamos gyvenimui. Tokia veikla suteikia galimybes megzti ryšį su vaiku, pamatyti vaiko gebėjimus, stiprybes, pomėgius, suteikia galimybes kalbėtis rimtomis temomis, pažinti vienam kitą, perteikti savo supratimą apie pasaulį ir jo veikimą. Atskyrus suaugusiųjų ir vaikų pasaulius, šias galimybes prarandam, todėl taip sureikšminam vaikų lavinimą, ugdymą. Nes iš tiesų juk pats tikrasis ugdymas vyksta virtuvėje, kartu maišant tešlą pyragui.
© Monika Skerytė-Kazlauskienė
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko Psichologijos centras nuosavybė.