Tėvai vaikai
Tėvų ir vaikų santykis yra vienas svarbiausių vaikystėje. Jam skirsim daug dėmesio. Tik teks apsišarvuoti kantrybe, kol visas žinias čia sukelsim. Ir informaciją nuolat naujinsim. Iki.
- Laikas prisitaiko prie mūsų
- Kaip išmokome vaikus nežiūrėti į akis
Tačiau kartais gyvenimo stebėjimas parodo, kad reikia pajudinti, pasakyti: ei, žiūrėkit, kas vyksta, ar mes to norim, ar to siekiam, ar mums tai tik netyčia pavyksta. Gyvenimiški pastebėjimai privertė susimąstyti. Ar pastebėjot, kad vaikai sveikindamiesi žiūri į lubas, grindis, bet ne į akis? Kyla klausimas, kas atsitiko su mūsų visuomene, kaip mes tokio elgesio išmokom? - Kas tas Ryšys?
Vaikai kartais galvoja, kad mamos moka skaityti mintis. Nors tai ir nėra tiesa, bet tas jausmas, kai kažkas taip gerai tave supranta, kad net nepasakius žino, ko nori, kaip jautiesi, ką mąstai, yra pats tikriausias gero ryšio ženklas. Geras ryšys yra kaip oras vaikams, be jo jie gali ir neišgyventi. Tai kaip jį apibūdinti? - Keli paprasti žaidimai ryšiui su vaiku stiprinti
Ar pastebėjote, kad vis daugiau psichologų, vaikų auginimo specialistų ir paprastų tėvų, kalbėdami apie vaikų auginimą, mini ryšio su vaikais svarbą? Taip yra dėl to, kad ryšys šiais laikais iš tiesų yra pats svarbiausias auklėjimo įrankis. Kad būtų smagu kurti, palaikyti ir kartais atstatyti ryšį, labai pravartu imtis įvairių žaidimų, ypač pačių sugalvotų, atsiradusių tame momente. Kad būtų lengviau pradėti, dovana jums – kelios idėjos žaidimams, kurie gali padėti stiprinti jūsų ryšį su vaiku - Pusiausvyra
Stebint aplinkinių tėvų ir vaikų gyvenimus, galvojant apie tai, kodėl kai kurie tėvai tiek daug stengiasi dėl savo vaikų, tačiau jų vaikai dėl to netampa geresniais žmonėmis, o patys tėvai neretai nusivilia savo pastangomis, kyla šiokie tokie pamąstymai. Tai daugiau asmeninė nuomonė, pagrįsta psichologiniu išsilavinimu, šiuolaikinių tyrimų išvadomis ir asmeniniais pastebėjimais. - (Ne tokios) Trumpos instrukcijos vasarai su vaikais
- Tėvų baimės ir kaip jas įveikti
Baimės jausmas yra labai naudingas žmogui. Jis apsaugo nuo žalingo, netinkamo elgesio, pavojingų situacijų, įgalina mus išlikti gyviems ir sveikiems. Tačiau baimė gali būti ir stabdanti, žlugdanti įdomias naujas veiklas, neišbandytus elgesio būdus, griaunanti vidinę ramybę. Keisčiausia tai, kad smarkiai sumažėjus realių pavojų, atrodo, kad žmonėms vis tiek išlieka poreikis bijoti ir jie vieni kitų padedami susikuria dalykų, kurių bijosi. Pakalbėkim apie tėvų baimes. Tėvai yra pažeidžiama visuomenės grupė – jie atsakingi ne tik už save, bet už fiziškai silpnesnius visuomenės atstovus – savo vaikus. Todėl tėvai natūraliai jaučia nemažai baimių dėl vaikų išgyvenimo, bet ir yra palaikomi bijoti dar begalės keistų dalykų. - Kaip rasti bendrą kalbą su vaiku
Kiek žodžių per dieną pasakom savo vaikui? Ar apsiribojam liepiamosiomis komandomis - „ateik čia“, „paimk“, „padėk“, nelipk“, „negalima“, „valgyk“, ar kalbam daug, pasakodami apie gyvenimą, save ir patį vaiką, klausdami vaiko nuomonės? Tyrimai rodo, kad geriau pasisekė tiems vaikams, kurių tėvai kalba daugiau su vaikais. Apie bendravimo su vaikais svarbą visais gyvenimo tarpsniais. - Sekti paskui vaiką
„Ką veiki?“ – „Nieko“. Suaugusius dažnai pykdo toks atsakymas. Kaip galima nieko neveikti, kai reikia padaryti tiek daug? Mes, suaugę, jau perpratome ypatingą laiko savybę – bėgti ir nubėgti, nepaliekant galimybės sugrįžti. Todėl dažnai sakom – greičiau, greičiau, bėgam ten, o po to ten, skubam, nes nepadarysim, nespėsim, pavėluosim. Nespėsim nudirbti, uždirbti, pasirūpinti, sutvarkyti. Tačiau, jei leistume vadovauti vaikams, turbūt jie sakytų – lėčiau, lėčiau, nes prabėgsim ir nepastebėsim, nepatirsim, neišgyvensim, prarasim. Juk vaikams neužtenka išgirsti, pamatyti, jiems reikia patirti, pačiupinėti, įsijausti ir išgyventi. Vaikai pasaulį išgyvena kitaip. Ir dėl to kartais vaikams svarbiausia yra nieko neveikti. Ar tiksliau – tiesiog būti vaikais... Stebint gyvenimą, tyrinėjant savo kūną ir jo galimybes, būnant čia ir dabar. Kviečiam padaryti eksperimentą ir pabūti su savo vaiku vaiko ritmu. Sustabdyti suaugusiųjų bėgantį laiką ir pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. - Pagarba - raktas santykiuose su vaikais
Vaikai turi gerbti savo tėvus. Tai mums įdėta giliai ir kiekvienas tai esam išmokę, neklausdami, kodėl, kam tai – juk savaime aišku. Tėvai turi gerbti savo vaikus. Tai skamba keisčiau. Bet pasigilinus, kas yra pagarba, viskas pasidaro aiškiau. Pagarba tai nėra paklusnumas, atstumo laikymasis ar baimė. Pagarba – tai kito priėmimas, pripažinimas kad kito asmens poreikiai, mintys ir jausmai yra tokie pat svarbūs, kaip ir mūsų, tai lygiavertus santykis su kitu, neiškeliant savo ar kito poreikių, minčių, nes kitas yra mažesnis, mažiau žino ar neturi tiek drąsos. Pagarbus santykis turėtų būti bet kokių santykių pagrindas, nesvarbu, ar šie santykiai su mažu ar su dideliu, svarbiu ar tik bemąstančiu apie savo gyvenimą. Tačiau nuo kada pradėti pagarbiai bendrauti su savo vaikais? Nuo gimimo. Ne, nuo minties apie vaiką. Mintyse imdami gerbti tą, kuris pas mus dar tik atkeliaus, vėliau lengviau pagarbų santykį išlaikysime ir gyvenime. Nes vaikų poreikiai valgyti, miegoti, jaustis mylimais, pabūti vieniems, žaisti, pykti ar juoktis yra tokie pat svarbūs, kaip ir mūsų, suaugusių, jau daug patyrusių ir daug žinančių. Nes vaikai, ir dar mamos įsčiose gyvenantys, ir jau paaugę, yra tokie patys žmonės kaip mes. Kurdami santykį paremta pagarba, pripažinimu, mes įduodam jiems pozityvumo gyvenimui, priėmimo, kad jie yra vertingi, svarbūs, reikalingi, kad jų gyvenimas svarbus ir prasmingas, kad šis pasaulis yra gera vieta gyventi. Ar ne tokio supratimo siekiame savo vaikams?