Kaip išmokome vaikus nežiūrėti į akis
Kaip išmokome vaikus
nežiūrėti į akis
Nepatinka rašyti tekstus,
kurie kelia blogus jausmus. Tačiau kartais gyvenimo stebėjimas parodo, kad vis
tik reikia pajudinti, pasakyti: ei, žiūrėkit, kas vyksta, ar mes to norim, ar
to siekiam, ar mums tai tik netyčia pavyksta. Nes supratimas, kodėl kažką darom
vienaip ar kitaip, kaip gaunam tokius rezultatus, kokius turim, kaip gauti tai,
ko norėtumėm, padeda suprasti, kaip gauti tai, ko siekiam, o ne tai, kas
nutinka.
Gyvenimiški pastebėjimai
privertė susimąstyti. Ar pastebėjot, kad vaikai sveikindamiesi žiūri į lubas,
grindis, bet ne į akis? Kad nereta pardavėja(s) kasoje automatiškai burba reikiamas
frazes, bet nepakelia akių pasižiūrėti, kam ji(s) tai sako? Taip pat ir
mokiniai mokytojams paduoda savo darbus atkišdami ir nežvilgtelėdami, ar jiems
tai pavyko. O pėstieji keliauja per perėjas nežiūrėdami į vairuotojus,
nepasitikrindami, ar yra matomi.
Kyla klausimas, kas
atsitiko su mūsų visuomene, kaip mes tokio elgesio išmokom? Kodėl sakau, kad
išmokom? Nes tai nėra natūralus žmogaus elgesys. Gimę naujagimiai labai mėgsta
žiūrėti į žmonių veidus, į akis. Vėliau, paaugę, jei nori ką nors sužinoti apie
pasaulį ar savo elgesį, vaikai iš karto žiūri į svarbiuosius suaugusius, ką šie
pasakys: ar parodys palankumą, ar patvirtins, kad sumanymas nevykęs. Mažiems
vaikams įgimta pasitikrinti, žvelgiant į kito žmogaus veidą, šiame jie ieško
teisybės apie pasaulį ir save. Todėl nežiūrėjimas į kitus, kitiems žmonėms į
akis, nėra natūralus, vadinasi, tokio elgesio vienaip ar kitaip išmokom.
Žmonės įvairiausio elgesio
išmoksta keliais būdais. Pirmas paprastas būdas veikia per sutapimus: kai du
dalykai sutampa, vyksta kartu, ir vienas iš jų mums kelia jausmus, po kelių
tokių sutapimų jausmai persikelia ir tam kitam dalykui, kuris iki tol jokių
jausmų nekėlė. Pavyzdžiui: pasižiūri į žmogų, o šis iškiša liežuvį. Jei jums
abiems juokinga – žiūrėsi dar, nes smagumas ima sietis su žiūrėjimu į tą žmogų.
Jei situacija nei juokinga, nei smagi – jei liežuvį iškiša piktai, su neapykanta
– žiūrėjimas į žmogų ims sietis su blogais jausmais ir imsi vengti žiūrėti į
tokį žmogų. Jei tokių nedraugiškų žmonių pasitaiko keli ar net daug? Iš nerimo
gauti negatyvių jausmų dozę, ypač jei asmuo yra jautresnis, galima ir visai
atprasti žvelgti kitiems į veidus.
Mes nevengiam vaikams
rodyti savo pykčio, nukreipto į vaiką. Tačiau pagalvokim, apie tai iš vaiko
pozicijos: vaikas pasižiūri į mielą veidą, ieško informacijos apie tai, kas čia
vyksta, kaip vertinti esamą situaciją, o vaiką pasitinka suraukti antakiai,
neapykantos ir pykčio kupinos akys, kurios turi tiek galios, kad rodos gali
susprogdinti visą vaiką. Ir jokio paaiškinimo, ką su tuo vaikui daryti. Jei tai
kartojasi, vaikai išmoksta vieno – nustoti žiūrėti į akis.
Kitas mūsų mokymosi būdas
susijęs su elgesio pasekmėmis: jei ką nors padarius gaunam mums patinkančias
pasekmes, kitą kartą vėl norim pasielgti taip pat. Jei pasekmės mums nepatinka –
greičiausiai savo elgesį keisim. Pavyzdys: tėvai užsiėmę, o vaikas bando atkreipti
jų dėmesį, net suaugusiojo galvą pasuka, kad suaugęs pažiūrėtų į vaiką tiesiai,
atidžiai, nes vaikams svarbu, kad būtų matomi, kad jaustų ryšį. Gerai, jei mama
ar tėtis meta telefoną, kompiuterį ar kitą veiklą ir žiūri į vaiką, ką šis
rodo. O jei net nepažvelgia, tik ranka pamoja – „netrukdyk“? Ko tuomet išmoksta
vaikas? Greičiausiai, po kelių tokių kartų padaro išvadą, kad yra nesvarbus,
nevertas, kad kas žiūrėtų, kreiptų dėmesį. Jei toks tėvų elgesys kartojasi,
vaikai nustoja prašyti dėmesio tinkamais būdais ir arba ima maištauti – elgiasi
netinkamai, kad tik kas nors pastebėtų, arba pasiduoda ir „susipakuoja“ –
suranda savų užsiėmimo būdų, nebekreipia dėmesio į suaugusiuosius.
Kaip elgiasi žmogus, kuris
jaučiasi nematomas? Kažkada labai taikliai apie tai rašė Tuvė Janson: vaikas,
kuris jautėsi nematomas, ėmė po truputį nykti ir iš tiesų tapo nematomu. Ir jei
esi nematomas, tau nebūtina paisyti kitų – juk tavęs vis tiek nemato. Kaip
manot, kiek vaikų namuose ar mokyklose jaučiasi nematomi? Labai tikiuosi, kad
su kiekviena diena vis mažiau.
Kad vaikai ima nebepaisyti
suaugusiųjų, prisideda dar ir tai, kad dažnas suaugęs vaiką pamato tik tuomet,
kai šis tampa nepatogus. Eina mama su vaiku, sutinka draugę. Šioji pasisveikina
su mama, vaiko tarsi nėra. Vaikas užlipa ant kojos draugei ir iš karto tampa
matomas – reikia juk vaikui paaiškinti, kad elgtųsi mandagiai. Vaikai
keliaudami per gyvenimą patiria tiek mažai tikro draugiško ryšio su kitais
suaugusiais ir tiek daug įvairių nurodymų, kaip vaikai turėtų gyventi, kad
ilgainiui supranta – tokia tat iš tų suaugusiųjų nauda – tik moralus skaityti. Ir
aiškindami apie gyvenimą suaugusieji net ima reikalauti: pažiūrėk į mane, kai
su tavim kalbu!! Staiga atsiranda poreikis pažvelgti į vaiką. Deja, ne tam, kad
pamatytų, kas tose akyse yra, bet kad vaikai geriau pamatytų, ką suaugęs nori
savo griežtu žvilgsniu pasakyti. Vaikui malonu? Ne. Ko iš tokios patirties išmoksta
vaikai? Vengti suaugusiojo žvilgsnio, nes už jo greičiausiai slypi moralas,
pamokymas, paaiškinimas. Iš vaikų pusės – visiškai nereikalingas dalykas.
Trečias būdas, kaip mes
mokomės, susijęs su stebėjimu: stebim kitų elgesį ir jei šis atrodo naudingas,
jį perimam. Vaikai tam labai gabūs, toks mokymosi būdas yra jų išgyvenimo
sąlyga. Vaikai stebi, daro savo išvadas ir po to jomis vadovaujasi. Žinoma, tos
išvados gali būti labai įvairios. Bet tarkim, kad gali būti šitaip. Mama ir
tėtis bei kiti suaugusieji yra labai dideli, o vaikas mažas. Pradžioje mama ar
tėtis dažnai būna gerai matomi – jie maitina, daug žiūri į vaiką, būna greta,
tuomet lengva stebėti jų akis ir veidus. Kai vaikas ima savarankiškai judėti,
tuomet iš tiesų pasimato, kokie suaugusieji yra dideli, o jų akys taip toli. Ir
jei tėvai nededa pastangų, kad vaiko akys būtų viename lygyje su jų akimis, kad
vaikui būtų paprasta ir miela rasti akių kontaktą, vaikai gali padaryti išvadą,
kad tai nebesvarbu. Kam stengtis, jei mama ar tėtis dėl to nesistengia? Jei
tėvai dažniau žiūri į telefoną nei vienas į kitą, vaikai tai mato ir taip pat
daro išvadas. Jei tėvai bendrauja vienas su kitu žiūrėdami į televizorių, o ne
vienas kitam į akis, vėlgi vaikai gauna žinią, kas yra svarbu, o kas nelabai.
Nes juk svarbu yra tai, kam mes skiriam savo dėmesį. Tą vaikai labai greitai
perpranta. Vadinasi nėra būtina žiūrėti į kitus, juos matyti, girdėti. Jei
tėvai išgyvena, išgyvensiu ir aš.
Taip per baimę pamatyti
pyktį, per dėmesio nekreipimą ar jo rodymą tik esant netinkamam elgesiui,
parodydami, kad mums nesvarbu, išmokom vieni kitus nebežiūrėti į žmones. Gali
būti, kad tuomet gyventi tampa net paprasčiau – ima atrodyti, kad kiti
nesvarbūs, neverti, kvaili, keisti ir neįdomūs. Svarbą išlaiko tik Aš.
Gera žinia vis dėl to yra.
Jei jau kokio nors elgesio išmokom, galim jį ir persimokyti, išmokti kitaip,
geriau. Tereikia dėmesio, laiko ir tų pačių dėsnių išmanymo. Jei norim, kad
vaikai žvelgtų į mus, pirmiausia suteikim pozityvių jausmų vaikams tuomet, kai jie
į mus žiūri. Tam labai praverčia paprasta šypsena, palankumas akyse, rodymas,
kad mes vaiką matom, kad vaikas mums patinka, kad mes vaiku džiaugiamės,
priimam ir mylim vaiką tokį, koks jis yra. Kuo dažniau tai rodysim, tuo vaikams
bus maloniau pažvelgti mums į akis, tuo dažniau jie ir žiūrės. Nes žmogus yra
socialus, o daug svarbių ženklų išskaitom iš žmonių veido, akių ir mums tai yra
būtina informacija gyvenant tarp žmonių.
Jei norim, kad vaikai pasitikėtų
ir žvelgtų į mus noriai – matykime juos. Nesvarbu, ar tai savas vaikas ar
nepažįstamas autobuse, gatvėje – parodymas, kad vaikus matom, nepavers jų
nematomais, besielgiančiais bet kaip, besijaučiančiais nelaimingais.
Parodydami, kad matom vaikus, pirmiausiai kreipkim dėmesį į juos pačius – kas jie
yra, kaip jaučiasi, kas jiems patinka, kas ne. Tik po to į elgesį, nes elgesys
yra tik paviršinė vaiko būsenos išraiška. Visuomet daugiau laimi tie, kurie
mato giliau – nepuola taisyti elgesio, o pasidomi, kaip vaikas jaučiasi.
Jei norim, kad vaikai
žinotų, jog svarbu žvelgti į akis, perduokime tai kaip vertybę. Jei vaikas
kreipiasi – nusileiskime iki vaiko akių lygio, padėkime telefoną į šalį,
rodykime, kad mums gera žvelgti vaikui į akis. Taip pat matykime kitus žmones –
žvelkime į akis, sveikinkimės ir su nepažįstamais. Kai sveikinamės su vaikais,
nedarykime to bet kaip – tai svarbus ritualas, dėl to svarbu matyti vaiko akis
ir įsitikinti, kad vaikas mato jūsiškes. Vaikai greitai perima šias normas ir
jomis džiaugiasi.
Nepaverskime žiūrėjimo į
akis bausme. Ne visi žmonės gerai jaučiasi, kai įdėmiai žiūrima jiems į akis.
Stebėkite vaiką – ar patinka žvelgti į akis, ar vaikas jaučiasi droviai. Jei
vaikui drovu – nespoksokite įdėmiai, tačiau akių kontaktą palaikykite. Ir
nereikalaukite, kad žiūrėtų į akis tuomet, kai jūs pykstate, baratės. Jūsų akys
tuomet žaibuoja, juk nenorit, kad tie žaibai nutrenktų jūsų vaiką?
Taip įsisąmonindami savo
elgesį ir jo pasekmes mes galim keisti tai, kaip vaikai mus mato, kaip su jais
bendraujam ir kokį ryšį palaikom. Ir taip suformuosim įpročius, kaip vaikai bendraus
vieni su kitais ir su suaugusiais. Kuo daugiau matysim vieni kitus, tuo daugiau
suprasime ir atsižvelgsime, tuo paprasčiau bus susikalbėti ir jaustis gerai.
Tuo draugiškesnėje visuomenėje gyvensime ir labiau ja džiaugsimės.
© dr. Monika
Skerytė-Kazlauskienė
Tekstas yra VšĮ Vaiko
psichologijos centras kūrybinė nuosavybė