tėvai
- Naratyvinis žaidimas
Naratyvinis žaidimas yra metodas, sukurtas remiantis geriausiais vaikų žaidimo specialistais. Šį metodą į pasaulį paleido dr. Milda Brėdikytė ir prof. Pentti Hakkarainen. Vilniaus savivaldybės dėka metodas plinta į Vilniaus darželius ir jo dėka vaikai vis daugiau pasineria į žaidimą. Susipažinkime? - Kas tas Ryšys?
Vaikai kartais galvoja, kad mamos moka skaityti mintis. Nors tai ir nėra tiesa, bet tas jausmas, kai kažkas taip gerai tave supranta, kad net nepasakius žino, ko nori, kaip jautiesi, ką mąstai, yra pats tikriausias gero ryšio ženklas. Geras ryšys yra kaip oras vaikams, be jo jie gali ir neišgyventi. Tai kaip jį apibūdinti? - Kad darbas netaptų vilku
Maži vaikai nuo metų iki trijų įsitraukia į įvairias veiklas, noriai prisideda prie bet ko, ką veikia suaugę. Tačiau vėliau pastebim, kad vien žodis "darbas" ima kelti blogas asociacijas, vaikai baidosi veiklų, kurias mūsų, suaugusiųjų nuomone, jie turėtų atlikti nesiaikštydami. Kaip tai atsitinka? Ar dar galim ką nors pakeisti? - Tėvų baimės ir kaip jas įveikti
Baimės jausmas yra labai naudingas žmogui. Jis apsaugo nuo žalingo, netinkamo elgesio, pavojingų situacijų, įgalina mus išlikti gyviems ir sveikiems. Tačiau baimė gali būti ir stabdanti, žlugdanti įdomias naujas veiklas, neišbandytus elgesio būdus, griaunanti vidinę ramybę. Keisčiausia tai, kad smarkiai sumažėjus realių pavojų, atrodo, kad žmonėms vis tiek išlieka poreikis bijoti ir jie vieni kitų padedami susikuria dalykų, kurių bijosi. Pakalbėkim apie tėvų baimes. Tėvai yra pažeidžiama visuomenės grupė – jie atsakingi ne tik už save, bet už fiziškai silpnesnius visuomenės atstovus – savo vaikus. Todėl tėvai natūraliai jaučia nemažai baimių dėl vaikų išgyvenimo, bet ir yra palaikomi bijoti dar begalės keistų dalykų. - Žaidimus įkvepianti veikla
Vis daugiau pedagogų, vaikų darželių auklėtojų, tėvų kalba apie tai, kad vaikai šiais laikais nebežaidžia. Ar taip gali būti, juk žaidimas – įprasta vaiko veikla, kas turėtų atsitikti, kad vaikai nustotų žaisti? Juk suaugę irgi deda daug pastangų, kad sugalvotų kuo įdomesnių žaidimų vaikams, kad visas vaikų lavinimas būtų kaip žaidimas. Pasirodo, suaugusiųjų perdėta kontrolė, šiuolaikinės technologijos televizorių, kompiuterių bei telefonų ar planšečių pavidalu, didelis noras kuo geriau išlavinti vaikus, beveik pražudė laisvą nevadovaujamą vaidmeninį žaidimą, kuris yra tikrasis vaikų žaidimas, nešantis didžiąją naudą vaikams. Jei vaikams nurodyti, kaip ir ką žaisti – taip, vaikai vis dar žaidžia. Bet jei vaikai paliekami laisvai užsiimti, lieka tik chaosas, kurį kuo greičiau norisi suvaldyti pasiūlant struktūruotos, aiškios veiklos. Kaip ištrūkti iš šio užburto rato, kuo siejasi mūsų, tėvų, veiklos ir vaikų žaidimas - naujame straipsnyje apie žaidimus. Laisvas, vaidmeninis, nevadovaujamas žaidimas – tai pats geriausias vaikų lavinimas iki pat mokyklos. Tačiau šiais paradoksų laikais suaugusiems tenka pasistengti, kad vaikai žaistų. Gerų atradimų. - Kaip rasti bendrą kalbą su vaiku
Kiek žodžių per dieną pasakom savo vaikui? Ar apsiribojam liepiamosiomis komandomis - „ateik čia“, „paimk“, „padėk“, nelipk“, „negalima“, „valgyk“, ar kalbam daug, pasakodami apie gyvenimą, save ir patį vaiką, klausdami vaiko nuomonės? Tyrimai rodo, kad geriau pasisekė tiems vaikams, kurių tėvai kalba daugiau su vaikais. Apie bendravimo su vaikais svarbą visais gyvenimo tarpsniais. - Pagarba - raktas santykiuose su vaikais
Vaikai turi gerbti savo tėvus. Tai mums įdėta giliai ir kiekvienas tai esam išmokę, neklausdami, kodėl, kam tai – juk savaime aišku. Tėvai turi gerbti savo vaikus. Tai skamba keisčiau. Bet pasigilinus, kas yra pagarba, viskas pasidaro aiškiau. Pagarba tai nėra paklusnumas, atstumo laikymasis ar baimė. Pagarba – tai kito priėmimas, pripažinimas kad kito asmens poreikiai, mintys ir jausmai yra tokie pat svarbūs, kaip ir mūsų, tai lygiavertus santykis su kitu, neiškeliant savo ar kito poreikių, minčių, nes kitas yra mažesnis, mažiau žino ar neturi tiek drąsos. Pagarbus santykis turėtų būti bet kokių santykių pagrindas, nesvarbu, ar šie santykiai su mažu ar su dideliu, svarbiu ar tik bemąstančiu apie savo gyvenimą. Tačiau nuo kada pradėti pagarbiai bendrauti su savo vaikais? Nuo gimimo. Ne, nuo minties apie vaiką. Mintyse imdami gerbti tą, kuris pas mus dar tik atkeliaus, vėliau lengviau pagarbų santykį išlaikysime ir gyvenime. Nes vaikų poreikiai valgyti, miegoti, jaustis mylimais, pabūti vieniems, žaisti, pykti ar juoktis yra tokie pat svarbūs, kaip ir mūsų, suaugusių, jau daug patyrusių ir daug žinančių. Nes vaikai, ir dar mamos įsčiose gyvenantys, ir jau paaugę, yra tokie patys žmonės kaip mes. Kurdami santykį paremta pagarba, pripažinimu, mes įduodam jiems pozityvumo gyvenimui, priėmimo, kad jie yra vertingi, svarbūs, reikalingi, kad jų gyvenimas svarbus ir prasmingas, kad šis pasaulis yra gera vieta gyventi. Ar ne tokio supratimo siekiame savo vaikams? - Tėvų meilė veža
Kuo daugiau tėvai rodo savo vaikams meilės, tuo jų vaikai būna atsparesni sunkumams ir ateityje.