Vaikams svarbu jausti, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimÄ…
„Koks tavo vakaro planas?“ – netikėtas klausimas
užklumpa vaikus vakarinÄ—s ruoÅ¡os pradžioje. Vaikai nustebÄ™ iÅ¡puÄia akis ir.. kiekvienas
sukurpia po savo asmeninį vakaro planą – ką darys ir kaip laiku atsidurs lovose.
GavÄ™ patvirtinimus, kad planas puikus, o
stebukle, per nepilnas deÅ¡imt minuÄių savo planus įvykdo. Ir nereikia po kelis
kartus kartoti užsimiršusiam vaikui, ką dabar daryti, o ką po to ir ką dar. Ir
kiek laimės vaikų akyse!!
Kai mes, suaugÄ™, žinantys, kaip surÄ—dytas pasaulis, vedami kilnaus tikslo padÄ—ti ar apsaugoti, imamÄ—s kontroliuoti visÄ… vaikų gyvenimÄ…, deja, padarom daugiau žalos nei naudos. Sugrąžinti kontrolÄ™ už savo gyvenimÄ… į vaikų rankas – Å¡ių laikų iÅ¡Å¡Å«kis tÄ—vams. Kaip tai padaryti, kad vaikai jaustųsi galintys, atsakingi, savarankiÅ¡ki? Laiku patylÄ—ti ir leisti pasakyti patiems vaikams, laiku paklausti „o kaip tu manai?“, laiku iÅ¡klausyti. Tiek nedaug kartais reikia, kad vaikų akyse įsižiebtų „aÅ¡ galiu“ ugnelÄ—, kuri prisideda prie laimÄ—s ir pilnatvÄ—s pojÅ«Äio.
Juk ne be reikalo vaikai jau nuo
dvejų metų ima aiškinti „aš pats“, „aš pati“ – bet ilgainiui kažkaip, norom ar
nenorom pasiduoda ir užleidžia vadovaujamas pozicijas savo gyvenimuose
suaugusiems – auklėtojams, tėvams, mokytojams. O po to ir su brandos atestatu
nebelengva savo gyvenimo valdymo pultą susigrąžinti – gali nebelikti ir
tikÄ—jimo, kad pats galiu valdyti savo gyvenimÄ…. O kam norisi visÄ… gyvenimÄ…
sėdėti rogėse, kurių negali pats valdyti, kurias kažkas neaišku kur tempia? Juk
ne koks jausmas, tiesa? Atiduokime vaikams galimybę spręsti patiems. Tai su
kaupu atsipirks ateityje jų savarankiškumu, atsakingumu, laimingumu.