Patyčios. Iš kur jos?
Labai svarbu, kad per pastaruosius metus išaugo mūsų sąmoningumas patyčių atžvilgiu. Nes patyčios yra labai galingas kito žmogaus žlugdymo įrankis. Kad būtų aišku, apie ką kalbame, apibrėžimas: patyčios – tai sąmoningas, neišprovokuotas, nuolatinis vieno asmens ar grupės asmenų fizinis ar žodinis užgauliojimas siekiant sukurti nuolatinius prievartos ar įžeidinėjimų modelius (Olweus, 1991). Svarbiausios patyčių savybės: tai yra tyčiniai, pasikartojantys veiksmai su jėgos persvara. Patyčios veikia, nes jų metu pats žmogus, jo savybės, poreikiai, jausmai, mintys, gebėjimai ar veiksmai menkinami, žeminami, nuvertinami. Ir tai vyksta pasikartojant, tai ne vienetinis agresijos, smurto ar pykčio protrūkis. Keista tai, kad vienetinis pykčio protrūkis, kai gana smarkiai užgaunamas kitas asmuo, gali sužeisti mažiau nei nuolatiniai minimalūs erzinantys veiksmai, skirti pažeminti, sumenkinti, pavyzdžiui, kai kas nors praeidamas, kad ir nestipriai, bet tyčia visad jus užkliudo – taip, kad išsipiltų gėrimas, iškristų daiktai, užkliudytumėt kitą žmogų ar šiaip tiesiog būtų nemalonu – tokios patyčios gali lengvai išvesti iš pusiausvyros. O jei šiuos veiksmus dar lydi pašaipus juokas – „aha, vėl tave pričiupom“ – viskas gali baigtis tikrai nekaip.
Patyčių forma yra labai įvairi. Tai gali būti veiksmas, tai gali būti užgaulus žodis, o gali būti tik intonacija „ir vėl....“. Patyčios gali būti tiesioginės, arba per tarpininkus – internetą, laiškus, užrašus, raštelius, gandus. Patyčių tikslas vienas – trikdyti kitą žmogų, priversti jį pasijusti blogesniu, menkesniu, negalinčiu, kvailesniu negu tie, kurie tyčiojasi, kurie mato save kaip geresnius, daugiau žinančius, suprantančius, geriau informuotus, galinčius atsilaikyti, tvirtesnius.
Labai daug kalbame apie patyčias mokyklose. Tačiau patyčios atsiranda ne mokykloje. Mokykla yra gera terpė joms tarpti – joje daug panašaus amžiaus mokinių, kuriems svarbu nustatyti savo statusą vienas kito atžvilgiu. Remdamiesi savo gyvenimo patirtimi dalis mokinių santykius nustatinėja imdami žeminti kitus, su tikslu, kad patys atrodys kieti ir bus populiaresni ir geriau vertinami tarp bendraamžių. Tačiau iš kur kyla noras, ketinimas, kitus žeminti, menkinti, parodyti, kokie šie silpni?
Vaikai yra mėgdžiotojai ir jie perima mūsų, suaugusiųjų elgesį. Todėl patyčios niekada nebuvo ir nebus tik mokyklų reikalas. Apie patyčias, patiriamas šeimose, dar nekalbama tiek daug, kaip apie patyčias mokyklose. Nes namai tarsi kiekvieno tvirtovė, kurioje ką noriu, tą darau. Nes sunkiau pasakyti tėvams – taip, jūs žeminat savo vaikus ir dėl to jie elgiasi nedraugiškai mokykloje, dėl to jie žemina kitus, nes tiki, kad tik taip galės išgyventi, tik taip įtvirtins savo santykius su kitais. Nes jie kitaip nemoka. Nes taip yra išmokę.
Patyčios šeimose? Taip. Deja, tai kažkaip įaugo mums į kraują, tiek, kad jų nebematome. Suaugusiųjų pasakymai, taikomi vaikams, tokie kaip - „sužinosi, kai užaugsi“, „nekišk nosies, kur nereikia“, „kokias čia nesąmones išdirbinėji?“, „tau visai protelis pasimaišė?“, „ar nustosi išsidirbinėti?“, „nu kiek gali tu čia su savo kvailais klausimais?“, „patylėk, mažiau, nematai, kad suaugę kalba!!“, „žiūrėkit, tuoj verks!!“, „gėda, juk vyrai neverikia“, „žvengi, kaip asilas“ - ima atrodyti normalia suaugusiojo kalba su vaiku. Nes juk vaikai turi žinoti savo vietą, o jei pamiršta, reikia jiems priminti, ar ne. Dar kartą paskaitykit patyčių apibrėžimą. Juk tai kuo tikriausios patyčios – sąmoningas, nuolatinis, neišprovokuotas kito užgauliojimas, žeminimas. Siekiant parodyti, kad taip, mes, suaugę, esam svarbūs, o jūs, vaikai – maži ir kvaili. Kad tik suaugusiųjų poreikiai, mintys, jausmai, veiksmai yra svarbūs, vertingi, tik juos reikia gerbti ir į juos atsižvelgti.
Dabar, kai daug kalbama apie patyčias, galim įsisąmoninti, kad šios ir kitos panašios frazės, įstrigusios kažkuriuose smegenų vingiuose, buvo tik nevykęs suaugusiųjų bandymas sudrausminti vaikus, bandymas išlaikyti vaikus per atstumą, kad šie netrikdytų įprasto gyvenimo savo klausimais, kad nereikėtų gilintis, aiškintis, stengtis. Kad nereikėtų vaikams skirti savo brangaus laiko, kurio anuomet taip reikėjo buičiai ir santykiams su kitais žmonėmis sutvarkyti. Tačiau tokie, lengvai nuo liežuvio nusprūstantys pasakymai iš tiesų žeidžia. Jie parodo, kad tu, vaike, nieko neišmanai, tai ir nesikišk, tavo vieta vis dar po pečiumi, tu mums neįdomus ir nevertingas, mes turim svarbesnių reikalų, mes suaugę – mūsų ir gyvenimai svarbesni. Ir jei mes, suaugę, užaugome su šiomis frazėmis, tai mums pirmiausiai ir reikia prisipažinti – taip, vaikas būdamas patyriau patyčias. Savo šeimoje. Galbūt iš savo artimiausių ir brangiausių žmonių. Ir ne dėl jų piktos valios. Greičiausiai dėl nežinojimo, kaip tai skaudu. Ir teks rasti jėgų tai pripažinti, rasti jėgų pykti dėl to, rasti jėgų atleisti ir gyventi toliau. Gyventi toliau nebetęsiant šio patyčių rato.
Nes svarbiausias klausimas yra: kiek dabartinių tėvų vis dar taip kalba su savo vaikais, nes tos frazės išdegintos smegenyse ir lengviausiai išsitraukia, nes kitaip nemoka, nes niekas su jais nekalbėjo rūpestingai ir su atjauta, draugiškumu? Ar galim pastebėti žeidžiančius žodžius savo kalboje? Atėjo laikas pradėti nuo savęs. Ar tikrai mūsų žodžiai perteikia mūsų vaikams tai, ką norim, kad jie išgirstų? Ar tikrai, kai norim vaikus pabarti, pakritikuoti, kalbam apie tai, ką galima pakeisti – elgesį, o ne tai, kas yra pats vaikas – asmenybę, bruožus, išvaizdą? Ar palaikom vaikus tuomet, kai jiems sunku, o ne pašiepiam jų jausmus, išgyvenimus? Ar padedam suprasti pasaulį, save ir kitus, vietoj to, kad pašieptume jų nežinojimą? Ar nepavadinam savo vaikų kvaileliais, žiopleliais, kai jie ko nors nesupranta? Ar nesijuokiam iš savo vaikų, kai jiems įvyksta nelaimė? Ar padedam jiems, nepašiepdami jų silpnumo?
Patyčios tikrai nėra tik mokyklų reikalas ir joms niekada nepavyks nuslopinti patyčių, jei neimsim su jomis tvarkytis ten, kur jos atsiranda. O atsiranda jos galvose tų, kuriems atrodo, kad negali kitaip, nes kažkada patyrė tiek pažeminimo ir patyčių, kad atrodo, jog išgyvens tik žemindami kitus. Galvose tų, kuriems atrodo, kad tik jie yra kažko verti, niekas kitas. Arba tose, kurios pačios dabar patiria žeminimą ir temoka tik taip, arba tikisi tik taip išlaikyti savo galios likučius.
Ir tik pagarbos sau ir kitiems didinimas gali padėti išlipti iš šio liūdno rato. Kai suprasim, kad ir mažiausi iš mūsų yra tiek pat svarbūs, kaip ir didžiausi, kad ir mažiausias žodis, pasakytas su žeminančia gaida gali žeisti smarkiai ir ilgam. Kai suprasim, kad ir mažiausias gerumo vieksmas – šypsena, žvilgsnis, palankus draugiškas žodis padaro žymiai daugiau nei žeminimas. Nes tas, kuris save gerbia, niekada nesišaipys nei iš stipresnio, nei tuo labiau iš silpnesnio. Nes šaipymasis, kito žeminimas, visų pirma rodo paties besišaipančiojo silpnybę, nepagarbą sau ir kitam, nemokėjimą apsieiti su žmonėmis, priimti save ir kitus.
Tai norisi palinkėti: tegul mūsų žodžiai gydo ir augina, o ne skaudina ir žemina, tegul šypsenos nušviečia kelią per sunkumus, tegul pagarba sau ir kitam kloja pamatus supratimui ir draugiškumui. Ir tuomet nereikės kovoti prieš patyčias. Tuomet nebesuprasim, kas tai yra. Juk laimingi, su kitais sutariantys ir pagarbiai į save ir kitus žvelgiantys žmonės iš kitų nesityčioja, supranta, kad mes visi esam vienodai vertingi, mūsų visų jausmai, mintys, poreikiai ir norai yra taip pat svarbūs ir vertingi. Nepriklausomai nuo ūgio, svorio ar batų dydžio.
Nuomonė yra Monikos Skerytės-Kazlauskienės
Tekstas priklauso Vaiko psichologijos centrui
2016 metai.