Vaiko psichologijos centras

Žaisti

Vienas iš buvimo vaiku ypatumų yra žaidimas. Žaidžia ne tik žmonių, bet ir gyvūnų vaikai, tai rodo žaidimo prigimtinumą. Tačiau laikai keičiasi ir gal užtenka vaikams žaisti iki trijų metų, o vyresni  geriau kuo anksčiau tegul kremta mokslus, taip daugiau pasieks gyvenime. Kodėl vyresni vaikai turėtų žaisti?

Kas yra žaidimai? Vaikai iki dvejų metų nežaidžia – jie tyrinėja pasaulį. Tai pradžioje gali trikdyti tėvus, kurie tikisi, kad vaikas žais visais naujais žaislais. Tačiau mažiems vaikams svarbiau turėti galimybę ištyrinėti visokius realius namų daiktus, nei turėti kalną plastikinių žaislų. Tyrinėdami skirtingų daiktų savybes vaikai juos „paragauja“ – įsikiša į burną ir lūpomis bei liežuviu gerai apčiupinėja. Tai jautriausia kūdikių vieta, todėl jie viską deda burnon. Ne tik skonį taip nustato, bet ir formą, aštrumą, kietumą, tekstūrą. Vėliau vaikai daiktus ima apžiūrinėti žvilgsniu ir čiupinėti pirštais. Tačiau dar ilgai šie du pojūčiai nesusisieja į vieną – galima pabandyti vaikui duoti pačiupinėti daiktą užsimerkus, ir maži vaikai sunkiai atspėja, koks tai daiktas.

Ištyrinėjus daiktų savybes, vaikai ima tyrinėti daiktų ryšius – kas kur telpa, kas užsimauna ant ko, kas atsidaro. Tuomet įdomiausi visokie daiktai su paslaptimis – barškantys, atsidarantys, susidedantys, susimaunantys vienas į kitą. Iki dvejų metų vaikus galima ilgam laikui užimti tokiais daiktais.

Tikrasis žaidimas prasideda tuomet, kai vaikai prisiima vaidmenis ir kai tam tikrus vaidmenis priskiria daiktams. Nejučia kaladėlė tampa telefonu, mašinėle, lygintuvu. Vaikai ima statyti namus ir būti tėčiais, mamomis. Toks vaidmeninis žaidimas ne tik paruošia prisiimti vaidmenis, sėkmingai tvarkytis gyvenime, bet ir moko laikytis taisyklių, sutarti su kitais žaidimo dalyviais, išmoko bendradarbiauti. Kartaias vaidmeniniai žaidimai, ypač tie, kurie perauga iš realių sitaucijų vaizdavimo į fantazijų pasaulį, gali tęstis ne kelias valandas, bet kelias dienas ar net savaites, kol pilnai išsemiamas. Ir tai yra laisvo, vaidmeninio, nevadovaujamo žaidimo aukščiausia forma.

Deja, tyrėjai, kurie stebi vaikus, skelbia, kad šiais laikais vaikai nebepasiekia sudėtingiausių žaidimų formų. Visi vaikai tyrinėja pasaulį, visi ima vaizduoti gyvūnus, tėčius ir mamas, žaisti parduotuves. Tačiau labai retai kas būdamas šešių – septynių metų imasi sudėtingo vaidmeninio žaidimo. Daug paprasčiau tuomet įnikti į knygas, telefonus ar planšetes, spręsti knygose užduotėles, žiūrėti televizorių ar užsiimti dar kokia nors fantazijos nereikalaujančia, bet gerai laiką sunaudojančia veikla. Jei vaikai ima nuobodžiauti, juos aprūpinam būreliais, kad tik nebūtų be veiklos.

Jei manote, kad žaidimas yra tuščias laiko gaišimas – teks keisti savo nuomonę.  Laisvas žaidimas, kylantis iš vaiko vidinio gyvenimo, iš jo minčių ir patirčių yra vienas esminių vaiko poreikių, turintis didelės įtakos vaiko raidai. Moksliniai tyrimai atranda vis naujų raidos ypatybių, susijusių su sėkminga žaidimo veikla.  Žaisdami laisvai, niekieno nevadovaujami, vaikai sužino labai daug apie save ir pasaulį. Tyrimai rodo, kad mažiau žaidžiantys vaikai sunkiau save kontroliuoja, jie blogiau supranta savo kūną, sunkiau supranta fizikos dėsnius, negu tie vaikai, kurie kuria savo žaidimų pasaulį.

Žaidimas neatsiranda iš nieko. Jam reikia erdvės. Reikia gyvenimiškų patirčių ir tam tikro nuobodulio laipsnio, kuris išvirstų į kūrybą. Reikia laisvo laiko, ne pusvalandžio, gal net ne valandos. Žaidimui reikia ir kompanijos. Visa tai juk tikrai nelengva įgyvendinti šiais laikais. Kai norisi žinoti, kur vaikas yra, ką daro, su kuo,  norisi užimti kiekvieną minutę, kad tik ko nors neprisigavotų.  Iš tokio noro saugoti ir kontroliuoti savo vaikus, mažėja jų gebėjimas save reguliuoti, valdyti, būti savarankiškais ir pasirūpinti savim ir kitais, kūrybiškai organizuoti savo laiką. Vaikai klauso suaugusiųjų ir laukia jų nurodymų, pamiršdami savo iniciatyvas. Tai gal metas įsikišti mums, suaugusiems, ir sudaryti vaikams sąlygas ir galimybes laisvai, nevadovaujant suaugusiems, pažaisti, sukurti savo pasaulį ir jame pagyventi. Galbūt iš to visi daugiau laimėtume?

© M.S.K.

Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko Psichologijos centras nuosavybė.