Kas tas Ryšys?
Pastaruoju metu psichologai ir įvairūs vaikų
auklėjimo ekspertai, kaip ir savo patirtimi besidalijantys tėvai ar auklėtojai,
vis dažniau mini ryšį. Kalbama, kaip svarbu kurti ir palaikyti ryšį su vaikais,
su kitais artimais žmonėmis, su savim. Atrodo, kad ryšys yra naujoji panacėja,
vaistas nuo visų psichologinių problemų.
Tačiau ne taip lengva rasti apibūdinimų pačiam
ryšiui nusakyti. Kaip žinoti, kas yra tas apkalbamas ryšys, kaip suprasti, ar
jis jau stiprus, ar jį dar reikėtų stiprinti, o gal jis iš viso neegzistuoja? Jei
būnu su vaiku visą dieną namie, tai turbūt mūsų ryšys yra labai stiprus? Ar
gali būti, kad kartu būdami ir gyvendami žmonės visiškai nejaučia tarpusavio
ryšio?
Galima kalbėti apie įvairius ryšio tipus. Tai
ir geras susisiekimas transportu, ir geras telefoninis ryšys. Atrodo, kad
apibūdinti, kas yra geras telefoninis ryšys yra žymiai lengviau, nei kas yra
geras ryšys tarp žmonių. Su telefonu viskas paprasta – jei aiškiai girdim
pašnekovą, pašnekovas girdi mus, garso kokybė gera, garsas palaikomas nuolat,
netrūkinėja – ryšys yra geras. Ar galima išvesti paraleles su ryšiu tarp
žmonių?
Panašu, kad ryšį tarp žmonių taip pat lengvai galime
apibūdinti remdamiesi panašiu vaizdiniu. Jei du žmonės vienas kitą mato ir
girdi, jei stengiasi suprasti, jei tai nenutrūksta esant sunkinančioms
aplinkybėms – ryšys yra. Tyrimai rodo, kad mūsų smegenys, mums net neįtariant,
nuolat tikrina aplinkinius – ar mane mato, ar mane girdi, ar supranta, kaip
jaučiuosi, ar aš esu reikalingas. Jei į šiuos klausimus gauname teigiamus
atsakymus, vadinasi, ryšys yra, o tai rodo, kad aplinka saugi ir palanki augti.
Norėdami apibūdinti ryšio kokybę, gylį, stiprumą, galime išskirti ir daugiau
ryšio dimensijų.
Pagarba. Aš tave matau, girdžiu, taip pat ir gerbiu tai, ką matau ir girdžiu.
Priimu, kad tu turi skirtingą nei mano nuomonę, galbūt kitaip jautiesi, kitaip
matai pasaulį. Džiaugiuosi mūsų tarpusavio panašumais ir vertinu skirtumus.
Priimu tave kaip lygiavertę asmenybę ir bendrauju pagarbiai, mandagiai, net jei
mane užvaldo stiprios emocijos, jei jaučiu didelį nuovargį ar nenoriu bendrauti.
Atsisakau bet kokios rūšies prievartos santykyje su tavimi, nes gerbiu tavo
pasirinkimus, net jei jie man ir nepatinka.
Supratimas. Mes esam atskiros, skirtingos būtybės ir, deja, nemokam skaityti
minčių. Tačiau aš kitokiais būdais stengiuosi tave suprasti. Kai nesuprantu
tavo elgesio ar jo priežasčių, aš skiriu laiko supratimui – stebiu, aiškinuosi,
klausiu, teiraujuosi. Nedarau skubotų išvadų tik pagal savo patirtį, nes mūsų patirtys
unikalios. Kad tu geriau suparstum mane, dalinuosi savo patirtimi.
Lojalumas. Tu esi mano gyvenimo dalis ir aš esu tavo pusėje. Jei atsitinka
kažkas, ko negaliu suprasti, neskubu tavęs smerkti, kaltinti, barti. Jei sukyla
emocijos mūsų santykiuose, pirmiausiai nurimstu, bandau nuraminti tave ir
suprasti, kas atsitiko. Klaidos yra tam, kad mokytumėmės, mokytis galim kartu.
Atleidžiu tau ir priimu tavo netobulumą.
Pasitikėjimas. Aš pasitikiu tavim, kad tu stengiesi gyventi taip, kaip moki
geriausiai. Pasitikiu, kad tu nesieki man blogo, nesieki mane nuskriausti,
įskaudinti, pažeminti ar pan. Pasitikiu, kad tu ieškai geriausių sprendimų ir
elgiesi kaip gali geriausiai. Jei žinotum geresnių elgesio būdų, pasirinktum
juos.
Tikrumas. Kai būnu su tavimi, atsisakau melo, nebandau apsimesti kuo nors kitu,
suvaidinti netikrų jausmų, pateikti svetimų minčių kaip savų. Su tavimi priimu
save, savo netobulumą, savo mintis, jausmus ir vadovaujuosi jais, pagal
aplinkybes dalinuosi jais su tavim.
Bendradarbiavimas. Mes su tavim siekiam bendrų tikslų – kad mums būtų gera gyventi čia,
dabar, kartu. Tai galim pasiekti bendradarbiaudami – atliepdami vienas kitą,
padėdami, žiūrėdami į tą pačią pusę, diskutuodami, jei kyla nesutarimai,
aiškindamiesi. Kartu mes galim žymiai daugiau nei po vieną.
Ar galima šias ryšio dimensijas taip pat
taikyti ir kalbant apie ryšį su savim? Atrodo, kad taip. Juk kad palaikytumėm
ryšį su savim, primiausia svarbu save matyti ir girdėti. Tvirtą ryšį galim
išlaikyti tik gerbdami savo jausmus, mintis, savo kūną. Pirmiausia tai galim
pasiekti, kai nustojam krauti į save šiukšles – žiaurius vaizdus, triukšmingus
garsus, neigiamą informaciją, kritiškas mintis, netinkamą maistą ir pan. Tam,
kad suprastumėm, kas mums tinka, o kas yra šiukšlės, svarbu suprasti save –
savo kūno signalus, savo jausmus ir emocijas, mintis, nedaryti skubotų išvadų.
O kaip gi lojalumas sau? Ar pripažįstam, kad mūsų kūno signalai yra svarbūs ir
prasmingi, jausmai verti dėmesio, ar kreipiam pakankamai dėmesio sau? Ar
skiriam laiko savęs „pakrovimui“ – atsistatymui po įtempto laiko, traumų,
streso. Gerą ryšį su savimi galima apibūdinti ir tuo, kad priimdami sprendimus
remiamės savo jausmais ir savo mąstymu, o ne tuo, ką galvoja ar sako kiti pasitikime
savo sprendimais. Bet tam svarbu ir bendradarbiauti su savim – įsiklausyti, ką
sako kūnas, jausmai, mintys, ir siekti gerovės sau, taikoje su kitais, ir būti
tikrais – sakyti tiesą apie save, priimti savo netobulumą, savo klaidas ir
atleisti sau, kad galėtume augti toliau.
Vaikai kartais galvoja, kad mamos moka
skaityti mintis. Nors tai ir nėra tiesa, bet tas jausmas, kai kažkas taip gerai
tave supranta, kad net nepasakius žino, ko nori, kaip jautiesi, ką mąstai, yra pats
tikriausias gero ryšio ženklas. Geras ryšys yra kaip oras vaikams, be jo jie
gali ir neišgyventi. Tačiau ir suaugę mes alkstame tikro ryšio, mums visiems
svarbu jaustis matomais, girdimais, jaučiamais ir suprastais. Ne veltui apie
tai pastaruoju metu tiek daug kalbama. Todėl prieš ko nors imdamiesi,
pasitikrinkite, ar geras yra ryšys, ar ne laikas investuoti į jį šiek tiek
daugiau savo laiko ir pastangų – investicijos į ryšio tvirtumą visuomet atsiperka
su kaupu.
© Monika Skerytė-Kazlauskienė
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko
psichologijos centras kūrybinė nuosavybė