Ačiū vaikams
Tarptautinę vaikų gynimo dieną sakau
ačiū vaikams.
Man atrodo, kad mes taip dažnai
priimam kaip savaime aiškų dalyką, kad vaikai turi palaukti, dar truputį
pakentėti, atlaikyti mūsų nedėmesingumą, šaukimą, pykčio priepuolius, net
švaistymąsi rankomis ar diržais, kad to net nebepastebim. O jie žiūri į mus,
suaugusiuosius, tokius didelius ir atrodytų protingus, bet kartais taip kvailai
besielgiančius ir tyliai laukia, kada mes susiprasime.
Vaikai kantriai atlaiko mūsų
sugalvotas sistemas, į kurias mes bandome juos įsprausti, vadindami tai
mokyklomis, programomis, ugdymu, gydymu, būreliais, treniruotėmis, namų
darbais. Jie nekelia riaušių ir neprotestuoja, kiekvienas savaip bando
prisitaikyti – paklusdami, užsisklęsdami ar kartais maištaudami, patys gerai
nesuprasdami, kodėl tai jiems prasiveržia. O mes vadiname tai vaikų ožiais arba
krizėmis ir protingai linguojam galvomis – taip taip, tai jiems būdinga, nebesusimąstydami,
kodėl ir ar gali būti kitaip.
Mes, suaugusieji, turėtumėm būti
išmintingi, neegocentriški, empatiški, įsiklausantys, matyti vaikus ir padėti
jiems augti, bręsti, suprasti ir savarankiškėti. Tačiau kaip dažnai nuviliam
vaikus nemokėdami pasirūpinti savimi, savo emocijomis, savo psichine būsena.
Kaip dažnai esame pervargę, be nuotaikos, bet kupini pykčio pasauliui, kuris
atsigręžia į vaikus. Kaip dažnai aiškinam, kad jie trukdo, gadina, griauna. O
dar nuolatiniai NE – nelipk, negalima, neimk, nedaryk, nebūk, nekalbėk,
nesijuok...
Ir jie nepasiunčia mūsų nei į
ligonines, nei į policiją, kai neleidžiam jiems eiti iš namų ar uždedam kaukes,
kai baudžiam dėl nepadarytų pamokų ar padarytų klaidų, kai vadinam juos šmikimais,
mažiais, kvaileliais, kai sakom, kad jie nieko nesupranta ir ne jų čia, o mūsų,
protingųjų suaugusiųjų reikalas. Jie nerašo peticijų, kai neleidžiam užsiimti
mėgstama veikla ir liepiam daryti tai, ko savo noru tikrai nesiimtų ir vadinam
tai auklėjimu. Jie tyliai laukia, kol jiems bus leista išeiti į kiemą,
susitikti su draugais ar gauti mūsų dėmesio.
Kai pagalvoji – kas iš suaugusiųjų
tiek atlaikytų? Manau, kad nelabai daug kas. O mes tarsi savaime suprantamą
dalyką priimam, kad vaikams priklauso visa tai atlaikyti ir nesusirgti,
nesutrikti, jokiu būdu nenumirti ir net neliūdėti, neverkti, nepulti į
priepuolius, nes taip griauna mūsų suaugusiųjų dailų įsivaizdavimą apie vaikus,
kurie juk turi turėti savo vietą – tokią saugią, mūsų paskirtą, kurioje juos
galėtumėm gerai matyti ir auklėti. Ir priminti, kad jie padėkotų mamai, tėčiui,
mokytojams ir visai Lietuvai, kad taip dėl jų stengiamės.
Taip, stengiamės. Stengiamės kurti
programas, prižiūrėti, kad nesusižalotų, giname nuo baubų ir pavojų. Tačiau ar
tikrai galime pasakyti, kad matome ne kokį tai vaiko paveikslą, kurį esame
susikūrę savo protuose, o tikrą gyvą vaiką, esantį šalia mūsų? Tą, kuris
laukia, kada galės papasakoti, kas jam šiandien nutiko, ką ji pamatė pro langą,
dėl ko jis liūdi ar kuo ji džiaugiasi? Kiek dažnai sustabdome savo bėgančius
pasaulius, kad galėtumėm nuoširdžiai, neskubėdami pažvelgti vaikui į akis ir
pamatyti visą jos pasaulį, visą jo galaktiką tokius, kokie jie iš tiesų yra? Ir
kaip dažnai paprašom, kad atleistų už visus tuos kartus, kai įsivaizdavom, kad
matom vaiką, bet matėm tik vaiko pavidalą, įsivaizdavom jį, bet neturėjom laiko
iš tiesų sustoti ir pasižiūrėti?
Sakau ačiū visiems buvusiems,
esamiems ir būsimiems vaikams, kuriems dar daug teks atlaikyti mūsų
nesupratimo, nematymo. Sakau ačiū, nes vaikai atlaiko tiek daug ir užauga tokie
stiprūs, supratingi, mylintys, net jeigu mes jų ir nepamatom. Jie turi tokių
galių, kurių mes, suaugę, dažnai nebeturim, nes išbarstėm pakeliui, kažkada
gindami save, savo mintis, jausmus, norus. Noriu sakyti, kad pasistengsime, jog
dabartiniams vaikams netektų išbarstyti savo kūrybiškumo, savo linksmumo, norų,
svajonių, tikėjimo ir pajautimo. Tačiau galiu atsakyti tik už save. Ir tikėtis,
kad dar koks vienas suaugęs išgirs ir bent vieną kartą per metus sustos ir
pažiūrės vaikui į akis taip, kaip žiūrėtų pats, būdamas vaikas – su nuoširdumu,
nuostaba, smalsumu. Tikiu, kad po to jau nebebus kelio atgal – nebegalės nepaisyti
vaikų, nors tas kelias ir būtų vingiuotas. Negalim vaikais rūpintis rytoj. Nes
vaikai yra šiandien ir mūsų pareiga yra išgirsti, pamatyti, pajausti ir
suprasti kiekvieną vaiką. Nes kiekvienas vaikas yra to vertas.
(c) Monika Skerytė-Kazlauskienė
2020.06.01
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos centras kūrybinė nuosavybė