Ko turėtume išmokti iki vaiko gimimo
Tai, ką turėtume išmokti iki vaiko gimimo
Šiais laikais, kai planuojame net ir mažiausius dalykus,
kurie kadaise atrodė paprasti, pavyzdžiui, susitikimas su draugais, pertraukos,
vizitas pas kirpėją, dažnai vaikai irgi yra planuojami. Nesigilinsime į tai, ar
pavyksta tuos planus įgyvendinti, koks procentas vaikų gimsta pagal planą, koks
tuos planus pajuokia ir nepaiso. Pakalbėkime apie tai, kaip tėvai galėtų
pasiruošti vaiko atėjimui. Net jei tas vaikas neplanuotas, paprastai turim tam
7-8 mėnesius nuo supratimo, kad taip, būsime tėvais, iki to momento, kai
išvystame savo naują brangenybę, pakeisiančią mūsų gyvenimus negrįžtamai.
1. Savo emocijų, ypač pykčio, apmaudo, išliejimas ant kitų,
ypač silpnesnių. Ar paspiriate ne vietoje pasipainiojusią katę? Ne? Puiku. O
jei ji užlipa jums ant kelių, pajudina ranką ir jūs apsiplikote karšta arbata,
ar baratės ant katės? Priklauso nuo nuotaikos? Būtent! Tikslas – suprasti, kad
jei katė galėjo išpilti jūsų arbatą, jūs tą arbatą netinkamai laikėte. Todėl,
kai taip atsitinka – pasakote atsiprašau ir tvarkote pralietą arbatą.
Šis pavyzdys tik rodo, kad mūsų emocijos dažniausiai yra
susijusios su tuo, kaip mes patys matome ir vertiname situaciją, o ne su tuo,
kokia ta situacija iš tiesų yra. Vaikai yra labai jautrūs suaugusiųjų
emocijoms, jie neturi būdų, kaip su jomis susitvarkyti, dėl to pyktis,
apmaudas, susierzinimas ir kitos karštos emocijos, nukreiptos į juos, vaikus
paveikia žymiai stipriau nei suaugusiuosius.
Mes, suaugę turim išmokti, kad mes patys esame mūsų emocijų
šeimininkai, net jei atrodo, kad jas mums sukėlė vaikas, tarsi specialiai
palikęs lego kaladėles ant kelio taip, kad užliptume. Ne, vaikas tiesiog žaidė.
Užlipom mes, nes nematėm. O kaip, jei vaikas išpylė pieną? Tų situacijų gali
būti begalės, kai atrodys, kad turim teisę pykti ant vaiko. Gal ir turim, bet
mes esam suaugę ir tą teisę galim pasilaikyti sau, nerodyti pykčio vaikui. Taip
padovanodami ramią vaikystę, suteikdami pagrindą augimui ir savęs bei pasaulio pažinimui.
2. Žaisti su vaiku. Kaip vaikus maitinti, maudyti, mes
tikrai išmoksime, gyvenimas privers. O va, kaip žaisti su vaiku, gyvenimas gali
ir nepriversti išmokti. Gali atrodyti, kad mokam arba, kad nereikia su tais
vaikais žaisti, jiems ir vieniems gerai. Arba, kam iš viso reikia žaisti,
geriau ko nors pasimokyti. Stop. Žaidimas yra vaiko augimo priemonė, būdas,
metodas, mokytojas, dar galite prigalvoti visokių žodžių. Tačiau jie nepakeis
esmės – mes nepakankamai vertiname žaidimą, kuris yra pagrindinė, svarbiausia
vaikų mokymosi sąlyga.
Iš kitos pusės – žaidimas yra super maloni veikla, kuri
suteikia pasitenkinimo, sukuria „senus gerus prisiminimus“ ir sukelia šypsenas.
Argi nenorite būti tuose vaiko prisiminimuose, kurie kelia geras emocijas? Argi
nenorite sau susikurti tokių prisiminimų, kad tuomet, kai užeis „ta baisioji
paauglystė“, turėtumėte, kur paganyti savo mintis? Išmokite žaisti.
Ar tai reiškia, kad turite išmokti kuo daugiau įvairiausių
žaidimų? Ne, tikrai ne. Žaisti su vaiku – tai kartu fantazuoti, įsivaizduoti,
kurti savo žaidimų pasaulį, kažkiek nutolusį nuo realybės, bet smagų ir
vienijantį. Tai ir žodiniai pokalbiai vienas kitą mėgdžiojant su kūdikiu, tai
ir bėgiojimas bei šokinėjimas su trimečiu, atrandančiu savo galias, tai ir
„namų“ ar „darželio“ žaidimas namie su penkiamečiu bei lobių ieškojimas su
septynmečiu. Svarbiausia – pajausti akimirkos malonumą, sekti paskui vaiką ir,
prisiminus savo vaikystę, kurti, kurti, kurti...
3. Bendrauti su vaiku. Ar jums sekasi susikalbėti su
vaikais? Ar galite išklausyti jų pasakojimų, ar randate atsakymų į jų
klausimus? Jei taip, tai puiku, tačiau tobulumui ribų nėra! Ar žinote, kokios
frazės labiausiai praverčia bendraujant su vaikais? Ne, tikrai ne „o mano
laikais“ arba „kokios spalvos yra šita mašinytė?“. Geriausios frazės
bendraujant su bet kokio amžiaus vaikais yra „O!“, „geras!“, „Matai, kaip?“,
„Ką tu sakai?“. Taip, teisingai supratote – visos tos, kurios reiškia nuostabą,
norą žinoti daugiau, smalsumą. Ir vaikai jums pasakos. Savo nesuprantama kalba
kūdikiai, kiek suprantamesne paaugę, ateis pakalbėti net ir paaugliai. Nes
vaikams svarbus yra mūsų, suaugusiųjų dėmesys, toks, kuriuo jie neturi dalintis
su niekuo kitu, toks, kuris skirtas tik jiems, toks, kuris rodo – man svarbu,
ką tu pasakoji, man įdomu, tęsk.
Ir kažkada vaikai ims jūsų klausytis, klausti patarimų. Nes
matys, kad jūs matote pasaulį, klausotės jų ir pasaulio ir greičiausiai turite,
ką pasakyti. Ir tai bus labai geras jausmas, pateisinantis visus nutylėjimus,
kai taip norėjosi pasakyti „o mano laikais“, kai norėjosi pamokyti „ar aš
nesakiau“, pamoralizuoti „jei būtum manęs paklausęs...“ Kas pasakė „tyla gera
byla“, galimai turėjo minty pokalbius su vaikais – visuomet geriau yra daugiau
klausyti nei kalbėti. Aišku, dar reikės atlaikyti mažųjų klausimus, kurie
pilsis kaip lietus rudenį.
Ką reikia atsakyti į vaikų klausimus? Tiesą! Taip, ir tik į
tai, ko jie klausia. Jei klausia, „iš kur aš atsiradau“, tai nereiškia, kad
klausia apie visus devynis mėnesius. O ką reiškia? Nežinia, reikėtų
pasiteirauti paties vaiko – o kaip tu manai? Tuomet galim sužinoti, apie kurią
proceso dalį ir kokiu lygmeniu vaikas klausia – iš dangaus, iš minčių, iš mamos
ir tėčio ar iš gimdos. Jei skaitote įdėmiai, tai turbūt jau supratote, kad į
vaikų klausimus reikia atsakinėti įdėmiai – pasiaiškinti, apie ką iš tiesų jie
klausia ir atsakyti tik į tai. Nes jei leisimės į savo prisiminimus, moralus,
biologijos ar fizikos pamokas, vaikai nustos mūsų klausyti. Jei tai nėra jūsų
tikslas – pirma išsiaiškinkite, ko nori jūsų vaikas, kokio atsakymo.
4. Padėti tuomet, kai reikia vaikui, o ne jums. Atrodo, kad
šie pagalbos poreikiai turėtų persidengti, tačiau taip tikrai nėra. Ir
pirmąsias pamokas gauname iš dvimečių. Tačiau turėtume apie jas žinoti jau
tuomet, kai į rankas gauname naujagimį.
Kodėl yra blogai padėti tuomet, kai mums atrodo, kad reikia
padėti? Vaikai tai priima kaip per didelę kontrolę, kuria vieni apsidžiaugia ir
atiduoda jums savo gyvenimo vairą, o kiti ima tam prieštarauti ir tarp jūsų
buvęs trapus ryšys ima irti kaip blogai susiūtas paltas per siūles. Pagalba
neprašant atima iš mūsų galimybę pasijausti galinčiais – dalis tos pagalbos iš
tiesų nėra reikalinga, vaikas galėtų susitvarkyti pats. Dalis tos pagalbos
atima galimybę išmokti paprašyti pagalbos, kai jos reikia, nes ji visuomet yra.
O kai jos nebus, nebus ir įgūdžio, kaip paprašyti. Dar kita dalis nudrąsina –
yra kitų, kurie moka geriau už tave, leisk jiems, tu nesugebėsi. Ir kita dalis
dar atima galimybę suvokti save realiai – su negebėjimais, su realiu supratimu,
kad man nesigauna, nesu visagalis, turiu paprašyti, kad man padėtų.
Geriausi mokytojai šiam įgūdžiui – dvejų metų pypliai,
ryžtingai užprogramuoti sakyti „aš pats!!“, „Aš pati!!“ net ir tose
situacijose, kurios jiems akivaizdžiai dar ne pagal jų dydį. Ir net kai mums
akivaizdu, kad vaikas nepajėgs – svarbu sulaukti to momento, kai pats vaikas
tai pripažins. Tuomet galima atsiklausti, o gal galiu tau padėti? – ir gavus
teigiamą atsakymą, padėkojus padėti išsisukti iš situacijos. Kita grupė, kuri
gali padėti jums išmokti šio gero įgūdžio – tai paaugliai. Pabendraukite su jais
ir jie gana greitai pastatys jus į vietą – neprašau, vadinasi neaiškink,
nedaryk už mane, aš turiu susigaudyti savo gyvenime, daryti savo klaidas.
Jei išmoksite nesikišti ir nebandyti vaikams padėti, kai jie
neprašo, iki vaiko gimimo, jis jums nepadėkos, nes vaikai už tokius dalykus
nedėkoja. Bet tuomet vaikas galės užsiimti pats savimi – kai matysite, kad
vaikas ramus, nesiūlysite savo žaislų, užsiėmimų, veiklų – vaikas išmoks pats
užsiimti, nereikalaudamas iš jūsų linksmintojo vaidmens. Tuomet sudarysite
vaikui galimybę geriau suprasti savo galias ir ribotumus, išmokti paprašyti
pagalbos, o svarbiausia – išlaikysite gerą ryšį, nes vaikas nesijaus perdėtai
kontroliuojamas ten, kur jūs tiesiog norėjote pabūti geri ir padėti.
5. Ramumo. Šito gėrio jums prireiks daug ir nuo to, kaip jūs
mokėsite prisišaukti jį sunkiausiose situacijose, priklausys jūsų psichinė
sveikata, šeimyniniai santykiai ir vaiko gerovė. Taip, tiek daug. Jau dabar
galite pradėti mokytis medituoti, išlikti ramiais, kai troleibuse jus pastumia,
kai kaimynas apkaltina visiškai be pagrindo arba kai darbe nepasiseka. Visa tai
jums labai pravers.
Ramūs tėvai – ramūs vaikai. Žinoma, kai ramūs vaikai, tai
tėvams būti ramiems yra žymiai lengviau. Bet niekas nežada, kad jūsų vaikas bus
ramus, todėl reikia pasiruošti iš anksto. Vidinis tėvų ramumas yra tai, kas
padeda vaikams atlaikyti jų skaudulius, sunkumus ir nuovargius. Tai yra tai,
kas padeda paaugliams suprasti, kad jų jausmai yra jų reikalas ir jų jausmai
nėra jie patys – juos galima suvaldyti. Tai yra tai, kas apgaubia vaikus ir
suvynioja į apsauginius sluoksnius, kurie saugos juos ne tik vaikystėje, bet ir
visą gyvenimą.
Taip! Šeimos parama yra labai svarbi ir žmonės, ją turintys,
sėkmingiau įveikia sunkumus ir traumas, o šeimos parama kyla iš to, kad šeima
išlaiko ramumą ir sveiką protą įtemptose, stresinėse situacijose. Jei sunku, o
tėvai susinervinę dar šaukia – tai jokia parama, tik papildomas krūvis. Gali
padėti supratimas, kad vaiko jausmai yra vaiko, nebūtina jais persiimti. Gali
padėti supratimas, kad vaiko jausmų atlaikymas yra didžiulė parama pačiam
vaikui.
Vairuojate? Kai nebesikeiksite, kad kažkas užlindo,
nepraleido ar puolė pas jus po ratais – jau būsite pakeliui į vidinę ramybę.
Dar svarbu prisiminti, kad nuovargis, alkis, neišsimiegojimas apsunkina žaidimo
sąlygas ir tuomet ramybę atstatyti yra dar sunkiau. Taigi, teks ir treniruotis
pasunkintai – su iš išorės kylančiais reikalavimais, su ribotais laiko, miego
ar valgio resursais. Pirmyn!
6. Išmokti apie save ir savo gyvenimą. Turbūt nėra žmonių,
kurie nebūtų patyrę neigiamų dalykų savo gyvenimuose, tačiau ne visi
įsisąmoniname, kaip jie veikia mūsų dabartinį gyvenimą. Prievarta, smurtas,
neigiamos emocijos, grubi kitų kalba su mumis – visa tai nusėda mumyse ir
išlenda tuomet, kai esame silpniausi – pavargę, nelaimingi, stresinėje
situacijoje. Ir tuomet imame elgtis visai ne taip, kaip norėtume. Iš mūsų
atminčių klodų iškyla smurtinė kalba, smurtiniai veiksmai, kurių po to
gailimės, nesuprantam, kaip čia nutiko. Arba priešingai – pasiduodam,
atsiribojam ir paliekam situaciją, nors atrodo, kad kaip tik reikėjo imtis ir
ją spręsti.
Vaikai paprastai yra nuolatinis streso šaltinis tėvams. Dėl
to labai svarbu išsiaiškinti savo traumas, skaudulius, neišspręstus konfliktus
iki vaiko gimimo, kad nereikėtų po to gailėtis dėl savo žodžių, veiksmų ar
vengimų. Ir turint vaikų nelabai lieka laiko papildomam dėmesiui sau, tenka
laukti, kol vaikas paaugs, o tuomet jau gali būti vėlu.
Pasirūpinus savo skauduliais mes galime tapti jautresni
vaikams. Dažnai mūsų pačių skauduliai yra atsinešti iš mūsų vaikystės ir todėl
jie gali trukdyti mums suprasti mūsų pačių vaiką taip, koks jis yra, be
papildomo mūsų patirčių šydo. Galim imti pernelyg globoti savo vaiką, jam
pavydėti arba netikėtose vietose net jį skriausti. Turime patys būti stiprūs,
kad galėtume pasirūpinti savo vaiku. O praeityje nutikę sunkumai mus silpnina
tol, kol mes juos perdirbame ir susidedame į savo patirčių ir pamokų skyrelius.
7. Išmokti auginti save. Vaikai yra jūsų veidrodis. Jie
tiesiogiai mėgdžioja tai, ką mes darome, ką sakome, net tai, ką mąstome. Vėliau
ima filtruoti ir atsirinkti ir tuomet tai, ką ir kaip darome, tampa dar
svarbiau – nes jei mūsų vertybės teisingos, jei jų laikomės neveidmainiškai,
jei išliekame tiesūs ir nuoširdūs – vaikai mūsų neatstumia. Jie domisi tuo, kuo
gyvenam, jie palaiko mus ir padeda.
Išmokti save auginti dar svarbu ir dėl to, kad vaikams
augant kils noras juos auklėti, keisti, kad jie būtų kokie nors labiau, geriau,
sėkmingiau. Tačiau tai nėra mūsų darbas. Mūsų darbas – auginti save, kad vaikai
turėtų, kuo sekti, kuo didžiuotis. Ir kiekvieną kartą, kai pagalvosite, oi,
kaip čia dabar mano vaikas elgiasi ne taip, ką čia su juo reikia daryti – teks
sugrįžti prie savęs ir galvoti, ką aš ne taip darau, kad mano vaikas ne taip
elgiasi, kad man patiktų.
Savyje svarbu auginti tikrą buvimą čia ir dabar, kitų žmonių
matymą, jautrumą jiems, savęs reflektavimą, supratimą, gilinimąsi į situaciją,
bandymą pažvelgti iš įvairių pusių, klausymąsi, pakantumą, kantrybę, jau minėtą
ramumą. Prireiks padirbėti, jei rasite siekį kontroliuoti, irzlumą,
kategoriškumą, bosinimą, polinkį vadovauti ir nurodinėti, savęs ar vaiko
poreikių nepaisymą, polinkį bambėti ar kaltinti kitus,
Kai žmonės sako, kad turint vaikų reikia daug dirbti,
paprastai suprantama, kad dirbti reikia su vaikais. Tačiau teisybė yra tai, kad
daug dirbti reikia su savimi, kad vaikams būtų lengva, paprasta augti šalia
jūsų, mokytis iš jūsų ir atskleisti galias ir gerąsias puses, greičiausiai
paveldėtas iš jūsų ar jūsų protėvių. Pasistenkite dėl vaikų ir turėsite gerą
ryšį visuomet, net jei iš išorės atrodys, kad juodai pykstatės, net kai
pakliūsit į nepalankias gyvenimo situacijas ar vaikas patirs sunkumų. Juk to jūs
ir norėtumėte savo santykiui su vaiku, ar ne?
© Monika Skerytė-Kazlauskienė
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos
centras kūrybinė nuosavybė