Kas nugali drakonus
Vieną kartą gyveno šeima, kuri turėjo tris vaikus. Šeimos tėtis buvo labai labai rimtas žmogus – jis nuolat dirbdavo ir liepdavo savo vaikams neturkdyti šiam šventam procesui (nes jam, kaip labai labai rimtam ir užsiėmusiam žmogui dažnai tekdavo dirbti ir namuose). Tėčio teisę į darbą saugojo ir šeimos mama – ji vis primindavo vaikams, kad šie netriukšmautų, nes tėvelis sunkiai dirba arba parėjo pavargęs po sunkaus darbo ir dabar nori pailsėti, todėl jį geriau palikti ramybėje. Pati mama taip pat pradingdavo darbe didžiąją dienos dalį ir grįžusi dejuodavo, kaip ją vargina jos darbas.
Nors vaikai nelabai suprato, ką tėvai dirba (tėtis dažniausiai sėdėdavo sumerkęs rankas ir akis į kompiuterį), bet visus skundus girdėjo ir darbą vaizduotėje piešė kaip kokį drakoną, kuriam pasipriešinti reikia daug jėgų. Dar kartais mama pasiguosdavo, kaip niekas jai namie nepadeda, kad ji viena turi dirbti ir dirbti, kaip tai sunku ir neįdomu. Nors vaikams, ypač mažesniems, atrodė, kad grindis braukyti su šluota yra visai smagu, o dar smagiau taškytis šiltu vandeniu ir maudyti jame indus, bet mama yra mama, ji viską žino, jai nepaprieštarausi. Vadinasi, darbas yra ne tik jėgas atimantis drakonas, bet dar ir geras nuoboda. Todėl, kai kaime seneliai vaikams pasiūlė eiti kartu padirbėti, jiems net akys ant kaktos išvirto. Dirbti? Mums? Na jau ne – šitas nuoboda drakonas, išsunkiantis jėgas iš suaugusiųjų yra jų pačių reikalas. Kada nors, kai suaugs, jei labai reikės, galbūt jie ir dirbs, bet tvirtai to pažadėti negali (iš tiesų slapta vylėsi, kad to pabaisos pavyks išvengti).
Ir štai atėjo laikas vaikams keliauti į mokyklą. O ten – o vargeli, reikia daryti ne tik klasėje dirbti, bet dar ir daryti namų darbus. Ir mokytojai labai rimtai ir rūsčiai į tuos darbus žiūri, gali net prirašyti piktų šauktukų ar minusų, jei jie nebus padaryti!!! Ir kaip dabar nuo to darbo išsisukti? Dar baisiau buvo su būreliais. Vienas vaikas norėjo piešti, antras žaisti futbolą, o trečias groti. Suradus atitinkamus būrelius vaikai su džiaugsmu į juos patraukė. Džiaugėsi neilgai. Greitai sužinojo, kad ten irgi reikės daryti namų darbus, kad reikės sunkiai dirbti, jei nori išmokti piešti, žaisti futbolą ir groti. Ir jokio žaidimo – į viską reikia žiūrėti labai labai rimtai, nes kitaip nieko gyvenime nepasieks.
Vaikams kilo klausimas, kodėl suaugusieji, vietoj to, kad linksmai sau žaistų, apsiima sau ir dar liepia vaikams kovoti su tuo drakonu darbu. Kaip visada, kai kas neaišku, vaikai kreipėi į mamą. Mama giliai susimąstė ir ėmė domėtis, kas yra žaidimas, ir kas yra darbas. Ji atrado, kad žaidimas – tai iš vidinio noro ir skatulio kylanti veikla, kai pati veikla teikia daugiau malonumo nei jos rezultatas, kai pasitelkiama vaizduotė ir vidinis pasaulis. Visai kaip mezgimas, pagalvojo mama, kuri mėgo megzti ir megzdama įsivaizduodavo, koks bus jos kūrinys, kaip juo džiaugsis jos vaikai. Protingasis kompiuteris parodė, kad darbas – tai tikslinga veikla, orientuota į rezultatą. Visai kaip mezgimas, pamanė mama, kuri tikslingai megzdavo vaikus džiuginančius dalykus. Tai kaip čia yra, susimąstė mama, kas gi yra tas mezgimas – darbas ar žaidimas.
Tolesnės paieškos parodė, kad žaidimas gali persipinti ir su kitomis veiklomis, žaidimu galima atskiesti ir darbą, ir mokymąsi, visai kaip kava su grietinėle – mamai nelabai patiko juoda kava, ji jai atrodė per tamsi, per baugi, per juoda, todėl ji mėgo kavą skiesti grietinėle – taip buvo skaniau, šviesiau, ramiau. Tai gal ir žaidimas nėra kažkas, kas labai prieštarauja darbui? – pamanė mama. Galbūt mes per daug norim būti rimti ir dirbtinai juos supriešinam. Kaip ir mokymąsi su žaidimu. Sakom – jūs čia tik žaidžiat, eikit mokytis. O iš tiesų, juk kiek įdomių dalykų vaikai sužino, žaisdami – vakar jie domėjosi, kodėl vieni medžiai turi tiek daug šakų, o kitų šakos retos, o pušų šakos iš viso prasideda tik padebesiuose. O aną kartą kiek jie dirbo, kol iš eglių šakų pastatė palapinę – pamiršo ir kad valgyt nori, ir nepastebėjo, kaip sutemo. O jei pasakyčiau, kad visą dieną eglių šakas nešiotų – juk nė pusvalandžio neištvertų, - pamanė mama.
Mama nusprendė padaryti eksperimentą. Kaip apdovanojimą už gerą elgesį ji ėmė skirti – visokias namų veiklas, kurių nebevadino darbais. „Kuris iš jūsų šiandien buvote pakankamai geras ir nusipelnėte iššluoti šią menę?“ – klausdavo ji žaismingai. Ir pati rodė pavyzdį – namų ruošos veiklas atlikdavo tik tuomet, kai buvo žaismingai ir smagiai nusiteikusi – šokdama, dainuodama, juokaudama su vaikais. Jei nuotaikos neturėjo – atidėdavo veiklas, nes juk darbas – ne vilkas, darbas – suaugusiųjų žaidimo forma. O žaisti galima tik tuomet, kai tam yra nuotaika. O tėtis? Jis vis dar rimtai dirbo, bet ir jis ėmė daugiau šypsotis ir mąstyti, kodėl visi taip juokiasi ir paslapčiukais tykina ant pirštų, kai jis dirba – kovoja su savo drakonais.
Sunkiau buvo susitarti su mokykla, kad vaikai turi teisę praleisti laisvą nuo mokyklos laiką taip, kaip nori, kaip jiems patiems svarbu. Nes per prievartą atliktos namų veiklos jokios prasmės vaiko mokymuisi neturi. Mokytojai po truputį su tuo apsiprato ir ėmė užduoti namų iššūkius, prasmingas veiklas, kurių neįmanoma atlikti klasėje – apklausti tėvus, pamatuoti savo kambarį, išauginti daržovę. Vaikai tokių iššūkių laukė ir su džiaugsmu jas atliko. Kaip sekėsi su būreliais? Teko patiems sukurti futbolo klubą mokykloje, kuriame vaikai tiesiog žaisdavo futbolą be pamokymų, barimų ir aiškinimų, kaip tai daryti geriau – mokėsi iš savo klaidų. Su grojimu pasisekė geriau – atsirado puikus mokytojas, kuriam muzika kėlė daug džiaugsmo ir jis sugebėjo įkvėpti vaiką tiek, kad šis grodavo po kelis kartus per dieną, vedamas savo vidinio užsidegimo. Norintis piešti vaikas nusprendė, kad mokysis pats – prisirinko iš bibliotekos knygų, ėmė žiūrėti filmukus apie piešimą, bandė pavaizduoti tai, ką matė savo didelėmis akimis ir jam pavyko – jis vis dar nori piešti ir tiki, kad kada nors pieš taip, kaip jo mylimas Čiurlionis.
Šeimos nariai suprato, kad žaisti gali visi – ir mama (ji ir toliau mezgė ir net dar labiau džiaugėsi šia veikla), ir tėtis (jis užsidegė nuo vaiko noro mokėti groti ir ėmėsi pats mokytis), ir senelė (kuri buvo puiki bandėlių kepėja ir galėjo bandeles kepti nuo ryto iki vakaro), ir senelis (jis mėgo lankytis miesto turguose ir ieškoti juose lobių – daiktų, kurie kam nors praverstų). Šeimos nariai taip pat suprato, kad geriausia, kai darbas ir mokymasis irgi yra šiek tiek žaidimas – kai darbas yra maloni veikla, kuri kyla iš didelio vidinio noro arba iš supratimo, kad ši veikla yra prasminga, naudinga, kad ja užsiimdamas gali padaryti gera sau ar kitam, gali pats paaugti ir patobulėti. Nutrynus griežtas ribas tarp mokymosi, darbo ir žaidimo, imta pagarbiai žiūrėti į visas veiklas (niekas nebesakydavo „jūs čia tik žaidžiat, eikit geriau dirbti/mokytis“), daugiau žaismingumo atsirado namie ir po namus pasklido toks sunkiai nusakomas pilnatvės ir laimės jausmas, kad šiuose namuose gyvena žmonės, kurie rūpinasi vienas kitu ir supranta pasirinktos veiklos svarbą – jei vienas šeimos narys kažką veikia, vadinasi tai jam svarbu. Jei vienam sunku ar norisi kompanijos – pakvies prisijungti (ne „padėti“ – ar kada nors kas nors jūsų prašė padėt žaisti? Tai kodėl mes prašome padėti dirbti? Juk smagiau – prisijungti ir daryti kartu, o ne daryti kitam malonę, paslaugą ir padėti). Ir visi žino, jei norėsis veikti ką nors kita – esama veikla bus užbaigta ir atidėta iki kito malonaus karto.
Sunku patikėti, bet šeimoje neliko veiklos, kuri būtų nemėgiama. Net ir tie dabai, kurie vieniems atrodė sunkūs ir neįveikiami, rasdavo, kas juos padarydavo – kas nors priimdavo iššūkį ir save išmėgindavo – ar pavyks sunkiai atrodantį darbą paversti žaidimu ir taip nukovoti nuobodą drakoną. Ir jiems pavykdavo – dažniau namie buvo sakoma „aš noriu“, o ne „kodėl aš???“. Taip šeimoje žaidimas nugalėjo darbo drakoną ir padėjo išlaikyti norą žinoti, mokytis, suprasti, nuveikti ką nors svarbaus ir prasmingo šeimos ir net savo šalies gerovei.
© M.S.K. Vaiko psichologijos centras www.MesVaikystei.lt
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos centras kūrybinė nuosavybė