Kas nugali drakonus
VienÄ… kartÄ… gyveno Å¡eima, kuri turÄ—jo tris vaikus. Å eimos tÄ—tis buvo labai labai rimtas žmogus – jis nuolat dirbdavo ir liepdavo savo vaikams neturkdyti Å¡iam Å¡ventam procesui (nes jam, kaip labai labai rimtam ir užsiÄ—musiam žmogui dažnai tekdavo dirbti ir namuose). TÄ—Äio teisÄ™ į darbÄ… saugojo ir Å¡eimos mama – ji vis primindavo vaikams, kad Å¡ie netriukÅ¡mautų, nes tÄ—velis sunkiai dirba arba parÄ—jo pavargÄ™s po sunkaus darbo ir dabar nori pailsÄ—ti, todÄ—l jį geriau palikti ramybÄ—je. Pati mama taip pat pradingdavo darbe didžiÄ…jÄ… dienos dalį ir grįžusi dejuodavo, kaip jÄ… vargina jos darbas.
Nors vaikai nelabai suprato, kÄ… tÄ—vai dirba (tÄ—tis dažniausiai sÄ—dÄ—davo sumerkÄ™s rankas ir akis į kompiuterį), bet visus skundus girdÄ—jo ir darbÄ… vaizduotÄ—je pieÅ¡Ä— kaip kokį drakonÄ…, kuriam pasiprieÅ¡inti reikia daug jÄ—gų. Dar kartais mama pasiguosdavo, kaip niekas jai namie nepadeda, kad ji viena turi dirbti ir dirbti, kaip tai sunku ir neįdomu. Nors vaikams, ypaÄ mažesniems, atrodÄ—, kad grindis braukyti su Å¡luota yra visai smagu, o dar smagiau taÅ¡kytis Å¡iltu vandeniu ir maudyti jame indus, bet mama yra mama, ji viskÄ… žino, jai nepaprieÅ¡tarausi. Vadinasi, darbas yra ne tik jÄ—gas atimantis drakonas, bet dar ir geras nuoboda. TodÄ—l, kai kaime seneliai vaikams pasiÅ«lÄ— eiti kartu padirbÄ—ti, jiems net akys ant kaktos iÅ¡virto. Dirbti? Mums? Na jau ne – Å¡itas nuoboda drakonas, iÅ¡sunkiantis jÄ—gas iÅ¡ suaugusiųjų yra jų paÄių reikalas. Kada nors, kai suaugs, jei labai reikÄ—s, galbÅ«t jie ir dirbs, bet tvirtai to pažadÄ—ti negali (iÅ¡ tiesų slapta vylÄ—si, kad to pabaisos pavyks iÅ¡vengti).
Ir Å¡tai atÄ—jo laikas vaikams keliauti į mokyklÄ…. O ten – o vargeli, reikia daryti ne tik klasÄ—je dirbti, bet dar ir daryti namų darbus. Ir mokytojai labai rimtai ir rÅ«sÄiai į tuos darbus žiÅ«ri, gali net priraÅ¡yti piktų Å¡auktukų ar minusų, jei jie nebus padaryti!!! Ir kaip dabar nuo to darbo iÅ¡sisukti? Dar baisiau buvo su bÅ«reliais. Vienas vaikas norÄ—jo pieÅ¡ti, antras žaisti futbolÄ…, o treÄias groti. Suradus atitinkamus bÅ«relius vaikai su džiaugsmu į juos patraukÄ—. DžiaugÄ—si neilgai. Greitai sužinojo, kad ten irgi reikÄ—s daryti namų darbus, kad reikÄ—s sunkiai dirbti, jei nori iÅ¡mokti pieÅ¡ti, žaisti futbolÄ… ir groti. Ir jokio žaidimo – į viskÄ… reikia žiÅ«rÄ—ti labai labai rimtai, nes kitaip nieko gyvenime nepasieks.
Vaikams kilo klausimas, kodÄ—l suaugusieji, vietoj to, kad linksmai sau žaistų, apsiima sau ir dar liepia vaikams kovoti su tuo drakonu darbu. Kaip visada, kai kas neaiÅ¡ku, vaikai kreipÄ—i į mamÄ…. Mama giliai susimÄ…stÄ— ir Ä—mÄ— domÄ—tis, kas yra žaidimas, ir kas yra darbas. Ji atrado, kad žaidimas – tai iÅ¡ vidinio noro ir skatulio kylanti veikla, kai pati veikla teikia daugiau malonumo nei jos rezultatas, kai pasitelkiama vaizduotÄ— ir vidinis pasaulis. Visai kaip mezgimas, pagalvojo mama, kuri mÄ—go megzti ir megzdama įsivaizduodavo, koks bus jos kÅ«rinys, kaip juo džiaugsis jos vaikai. Protingasis kompiuteris parodÄ—, kad darbas – tai tikslinga veikla, orientuota į rezultatÄ…. Visai kaip mezgimas, pamanÄ— mama, kuri tikslingai megzdavo vaikus džiuginanÄius dalykus. Tai kaip Äia yra, susimÄ…stÄ— mama, kas gi yra tas mezgimas – darbas ar žaidimas.
TolesnÄ—s paieÅ¡kos parodÄ—, kad žaidimas gali persipinti ir su kitomis veiklomis, žaidimu galima atskiesti ir darbÄ…, ir mokymÄ…si, visai kaip kava su grietinÄ—le – mamai nelabai patiko juoda kava, ji jai atrodÄ— per tamsi, per baugi, per juoda, todÄ—l ji mÄ—go kavÄ… skiesti grietinÄ—le – taip buvo skaniau, Å¡viesiau, ramiau. Tai gal ir žaidimas nÄ—ra kažkas, kas labai prieÅ¡tarauja darbui? – pamanÄ— mama. GalbÅ«t mes per daug norim bÅ«ti rimti ir dirbtinai juos suprieÅ¡inam. Kaip ir mokymÄ…si su žaidimu. Sakom – jÅ«s Äia tik žaidžiat, eikit mokytis. O iÅ¡ tiesų, juk kiek įdomių dalykų vaikai sužino, žaisdami – vakar jie domÄ—josi, kodÄ—l vieni medžiai turi tiek daug Å¡akų, o kitų Å¡akos retos, o pušų Å¡akos iÅ¡ viso prasideda tik padebesiuose. O anÄ… kartÄ… kiek jie dirbo, kol iÅ¡ eglių Å¡akų pastatÄ— palapinÄ™ – pamirÅ¡o ir kad valgyt nori, ir nepastebÄ—jo, kaip sutemo. O jei pasakyÄiau, kad visÄ… dienÄ… eglių Å¡akas neÅ¡iotų – juk nÄ— pusvalandžio neiÅ¡tvertų, - pamanÄ— mama.
Mama nusprendÄ— padaryti eksperimentÄ…. Kaip apdovanojimÄ… už gerÄ… elgesį ji Ä—mÄ— skirti – visokias namų veiklas, kurių nebevadino darbais. „Kuris iÅ¡ jÅ«sų Å¡iandien buvote pakankamai geras ir nusipelnÄ—te iÅ¡Å¡luoti Å¡iÄ… menÄ™?“ – klausdavo ji žaismingai. Ir pati rodÄ— pavyzdį – namų ruoÅ¡os veiklas atlikdavo tik tuomet, kai buvo žaismingai ir smagiai nusiteikusi – Å¡okdama, dainuodama, juokaudama su vaikais. Jei nuotaikos neturÄ—jo – atidÄ—davo veiklas, nes juk darbas – ne vilkas, darbas – suaugusiųjų žaidimo forma. O žaisti galima tik tuomet, kai tam yra nuotaika. O tÄ—tis? Jis vis dar rimtai dirbo, bet ir jis Ä—mÄ— daugiau Å¡ypsotis ir mÄ…styti, kodÄ—l visi taip juokiasi ir paslapÄiukais tykina ant pirÅ¡tų, kai jis dirba – kovoja su savo drakonais.
Sunkiau buvo susitarti su mokykla, kad vaikai turi teisę praleisti laisvą nuo mokyklos laiką taip, kaip nori, kaip jiems patiems svarbu. Nes per prievartą atliktos namų veiklos jokios prasmės vaiko mokymuisi neturi. Mokytojai po truputį su tuo apsiprato ir ėmė užduoti namų iššūkius, prasmingas veiklas, kurių neįmanoma atlikti klasėje – apklausti tėvus, pamatuoti savo kambarį, išauginti daržovę. Vaikai tokių iššūkių laukė ir su džiaugsmu jas atliko. Kaip sekėsi su būreliais? Teko patiems sukurti futbolo klubą mokykloje, kuriame vaikai tiesiog žaisdavo futbolą be pamokymų, barimų ir aiškinimų, kaip tai daryti geriau – mokėsi iš savo klaidų. Su grojimu pasisekė geriau – atsirado puikus mokytojas, kuriam muzika kėlė daug džiaugsmo ir jis sugebėjo įkvėpti vaiką tiek, kad šis grodavo po kelis kartus per dieną, vedamas savo vidinio užsidegimo. Norintis piešti vaikas nusprendė, kad mokysis pats – prisirinko iš bibliotekos knygų, ėmė žiūrėti filmukus apie piešimą, bandė pavaizduoti tai, ką matė savo didelėmis akimis ir jam pavyko – jis vis dar nori piešti ir tiki, kad kada nors pieš taip, kaip jo mylimas Čiurlionis.
Å eimos nariai suprato, kad žaisti gali visi – ir mama (ji ir toliau mezgÄ— ir net dar labiau džiaugÄ—si Å¡ia veikla), ir tÄ—tis (jis užsidegÄ— nuo vaiko noro mokÄ—ti groti ir Ä—mÄ—si pats mokytis), ir senelÄ— (kuri buvo puiki bandÄ—lių kepÄ—ja ir galÄ—jo bandeles kepti nuo ryto iki vakaro), ir senelis (jis mÄ—go lankytis miesto turguose ir ieÅ¡koti juose lobių – daiktų, kurie kam nors praverstų). Å eimos nariai taip pat suprato, kad geriausia, kai darbas ir mokymasis irgi yra Å¡iek tiek žaidimas – kai darbas yra maloni veikla, kuri kyla iÅ¡ didelio vidinio noro arba iÅ¡ supratimo, kad Å¡i veikla yra prasminga, naudinga, kad ja užsiimdamas gali padaryti gera sau ar kitam, gali pats paaugti ir patobulÄ—ti. Nutrynus griežtas ribas tarp mokymosi, darbo ir žaidimo, imta pagarbiai žiÅ«rÄ—ti į visas veiklas (niekas nebesakydavo „jÅ«s Äia tik žaidžiat, eikit geriau dirbti/mokytis“), daugiau žaismingumo atsirado namie ir po namus pasklido toks sunkiai nusakomas pilnatvÄ—s ir laimÄ—s jausmas, kad Å¡iuose namuose gyvena žmonÄ—s, kurie rÅ«pinasi vienas kitu ir supranta pasirinktos veiklos svarbÄ… – jei vienas Å¡eimos narys kažkÄ… veikia, vadinasi tai jam svarbu. Jei vienam sunku ar norisi kompanijos – pakvies prisijungti (ne „padÄ—ti“ – ar kada nors kas nors jÅ«sų praÅ¡Ä— padÄ—t žaisti? Tai kodÄ—l mes praÅ¡ome padÄ—ti dirbti? Juk smagiau – prisijungti ir daryti kartu, o ne daryti kitam malonÄ™, paslaugÄ… ir padÄ—ti). Ir visi žino, jei norÄ—sis veikti kÄ… nors kita – esama veikla bus užbaigta ir atidÄ—ta iki kito malonaus karto.
Sunku patikėti, bet šeimoje neliko veiklos, kuri būtų nemėgiama. Net ir tie dabai, kurie vieniems atrodė sunkūs ir neįveikiami, rasdavo, kas juos padarydavo – kas nors priimdavo iššūkį ir save išmėgindavo – ar pavyks sunkiai atrodantį darbą paversti žaidimu ir taip nukovoti nuobodą drakoną. Ir jiems pavykdavo – dažniau namie buvo sakoma „aš noriu“, o ne „kodėl aš???“. Taip šeimoje žaidimas nugalėjo darbo drakoną ir padėjo išlaikyti norą žinoti, mokytis, suprasti, nuveikti ką nors svarbaus ir prasmingo šeimos ir net savo šalies gerovei.
© M.S.K. Vaiko psichologijos centras www.MesVaikystei.lt
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos centras kūrybinė nuosavybė