Bausmės tik trukdo
Bausmės: didžioji kliūtis kuriant ryšį su
vaiku.
Bausmė – tai kažkas nemalonaus, ką skiriam
kitam asmeniui, kuris pasielgė netinkamai – padarė kažką ne tą, ne ten, ne
tada, ne taip, kaip mūsų manymu turėtų. Taip jau susiklostė, kad mūsų visuomenė
yra pagrįsta bausmėmis – nusižengei esamiems susitarimams – taisyklėms,
įstatymams, tvarkai, - gali būti nubaustas. Bausmės gerokai persmelkė ir
šeimyninius gyvenimus. Tie, kurie nagrinėja moralės raidą, pasakytų, kad toks
supratimas yra pirmoji moralės raidos stadija – elgtis gerai dėl to, kad
išvengtumėm bausmės. Iš tiesų bausmės mus išmoko įvairių dalykų, bet jos
neišmoko vieno – jos visiškai neskatina mūsų gerai elgtis. Vietoje gero elgesio
bausmės mus skatina daryti bet ką, kad išvengtume bausmės. Taip, kartais
pataikom ir padarom tai, ko iš mūsų tikimasi, bet ir tai greičiau įvyksta dėl
mūsų didelio siekio būti mylimais, būti priimtais ir svarbiais, o ne dėl
bausmių. Pakalbėkim apie tai, kaip mus veikia bausmių buvimas šeimyniniame
gyvenime.
Dėl bausmių mes dažniau išmokstam dalykų,
kurie visai nesusiję su tinkamu elgesiu. Gal ir šie mokslai kažkam atrodo
priimtini ir geri, telieka apie tai spręsti kiekvienam asmeniškai. Pirmiausiai
dėka bausmių mes išmokstam išsisukinėti. Jei sumeluosiu ir kitas nepastebės,
gal nenubaus. Jei pasakysiu, kad tai padarė kažkas kitas, gal išsisuksiu. Jei
nuslėpsiu sugadintą daiktą – gal niekada niekas taip ir nesužinos? Bausdami mes
išmokome, kad tas, kuris gali būti nubaustas, yra žemesnio statuso, tas, kuris
gali nubausti – yra aukštesnio statuso, galingesnis. Baudžiamasis galės
pasiekti baudžiančiojo statusą tik tuomet, kai pats galės ką nors nubausti –
tik tokiu būdu pasimatys jo galia. Turbūt ne kartą matėm , kaip vaikai ima
bausti savo brolius, seseris, šunis, kates ar kitus gyvūnus. Vaikai irgi nori
būti svarbūs ir reikšmingi. Jei tai gali pasiekti bausdami kitus – tebūnie, juk
visada galima atrasti, dėl ko nubausti kitą.
Išmokę išvengti bausmių, jei esam baudžiami,
dar išmokstam gyventi su baimės jausmu. Bausmė veikia tol, kol kelia baimę, nes
dėl baimės mes stengiamės išvengti bausmės. Kai priprantam prie bausmės (o tai
anksčiau ar vėliau visada įvyksta), bausmė nebekelia baimės ir bausmę tenka
didinti. Tuomet dar labiau padidinti. Tuomet dar. Ir galim nepastebėti, kaip nuo
bausmės pereinam prie kažko stipresnio, kažko nevaldomo – keršto, neapykantos,
teroro, smurto. Ir tuomet telieka klausti – ‚ir kaip čia taip atsitiko, juk
visai to nenorėjom?“. Bet tai ir yra svarbi blogio savybė – blogis prasideda
nuo labai mažų dalykėlių ir, jei nestabdomas, išauga nepastebimai iki
nesuvaldomų apimčių.
Jei norim kurti ryšį su savo vaiku, baimė
tikrai nėra tinkama pakeleivė. Nors įmanoma ir mylėti, ir bijoti tuo pačiu
metu, tačiau toks jausmų duetas tikrai sutrikdo vaiko raidą – tėvai yra tam,
kad rūpintųsi, kad gintų ir saugotų, o bijoti reikia išorinių dalykų, nuo kurių
tėvai gali apsaugoti. Todėl net keblu įsivaizduoti, kaip turi būti sunku ir
mylėti, ir bijoti to paties asmens.
Baudžiančioje sistemoje klaida yra
vienareikšmiškas blogis – už klaidas baudžiam. Juk dažnai net neskiriama laiko
pasiaiškinti, kodėl pasielgta vienaip ar kitaip – bausmė seka iš karto. O ką
mums sako amžių išmintis apie klaidas? Išmintis tyliai byloja, kad klaidos –
tai geriausias būdas mokytis, kad galima mokytis ne tik iš savų klaidų, bet ir
iš svetimų. Tačiau, jei už klaidas baudžiam, greičiausiai pasieksim tokį lygį,
sukelsim tokią bausmių baimę, kad bus bijomasi net bandyti kažką daryti. Nes
veiklos vengimas irgi yra geras būdas išsisukti nuo klaidos ir paskui klaidą
sekančios bausmės. Ir kiek pačių vertingiausių gyvenimo pamokų bus prarasta,
nes bijodami klaidų išmoksime iš viso vengti veiklos.
Bausmės taip pat sudaro vaizdą, kad yra
vienintelis teisingas elgesio būdas – tas, kurį žino galintis bausti asmuo.
Tačiau pasidairius po pasaulį į akis krenta žmonių, jų pasaulio supratimo,
matymo, elgesio įvairovė. Todėl pasakymas, kad turi elgtis taip, kaip pasakiau,
nes būsi nubaustas, apriboja pasirinkimo laisvę, galimo elgesio įvairovę,
mažina kūrybiškumą, problemų sprendimą. Dar daugiau – nurodymas, kaip elgtis ir
baudimas už nepaklusnumą neišmoko savikontrolės. Savikontrolė – tai mokėjimas
reguliuoti savo gyvenimą be išorinių įsikišimų, gebėjimas atsirinkti, koks
elgesys yra tinkamas ir tokio elgesio laikytis. Taigi, nurodinėjam vaikams,
kaip elgtis, baudžiam, jei neklauso mūsų nurodymų, o po to stebimės, kad vaikai
nesupranta, kaip reikia tinkamai elgtis. Bet juk mes jų ir nemokome suprasti,
kas tinkama, kas ne, bausmėmis mes mokome paklusti mūsų nurodymams. To jie ir
išmoksta.
Ypač blogai veikia bausmės, kurių neįmanoma
išvengti. Jei bausmė ateina netikėtai, jei ji nustatoma jau įvykus elgesiui, už
kurį baudžiama, jei neįmanoma atitaisyti situacijos ir išvengti bausmės, jei
visa tai kartojasi – kyla bejėgiškumo jausmas. Įsivaizduokite save situacijoje,
kai pakliūnate į visai kitokią kultūrą, nelabai žinote, kaip joje elgtis,
bandot įvairų elgesį, bet jei ne pataikot – jums sako „pamąstyk, ką padarei“ ir
nubaudžia skaudžiai ir neišvengiamai. Po kiek tokių bausmių nustosit bandyti
susikalbėti, pritapti prie vietinių? Vieni pasiduoda, kiti ima maištauti, treti
nutolsta ir susikuria savus pasaulius. Visai kaip vaikai, kuriems nėra
galimybių išvengti bausmių.
Deja, tenk apripažinti, kad mes baudžiam
vaikus dažniausiai ne dėl to, kad vaikai kažką blogo padarė ir bausmė yra
tinkamiausias, tyrimais pagrįstas būdas vaikams pasitaisyti. Ne. Mes, suaugę,
baudžiam vaikus dėl savo pačių patirčių, ypatumų, įsitikinimų, įpročių. Nes
mums bloga nuotaika. Nes esam pedantai ir nerandam kalbos su svajokliu vaiku.
Nes esam tiesiog pervargę ir bausmė – greičiausias būdas, kuris įaugęs į kraują
iš vaikystės patirčių. Nes mus pačius kažkas kadaise nubaudė už tokį elgesį
arba šiandien nubaudė už mūsų klaidas. Nes mums atrodo, kad bausti kitus yra
visai normalu ir nereikia dėl to sukti galvos. Nes padauginom alkoholio ir
tuomet parėjus namo sukelti chaosą, visus nubausti, padaryti nelaimingais, nes
kam gi šiais laikais lengva, ir eiti miegoti – paprasčiausias būdas patiems
išvengti bausmės už savo neatsakingą elgesį. Nes mums atrodo, kad vaikai, jei
nebaudžiami, išauga nežinodami, kaip būti žmonėmis, kaip elgtis ir sėdi
kalėjimuose. Nes mes tiesiog jaučiamės bejėgiškai ir beviltiškai; ir nėra šalia
kito ramaus žmogaus, kuris pasakytų – sustok, čia tik tavo mylimas mažas
vaikas, kuris suklydo, viskas su juo bus gerai, jūs tiesiog apsikabinkit,
susitaikykit, pakalbėkit. Visiems pasitaiko suklysti.
Dažniausiai bausmės tenka vaikams. Suaugusieji
tikisi, kad nubausti vaikai supras, ką blogai padarė ir kitą kartą elgsis
geriau, atsiprašys, pasitaisys. Ir tai yra viena iš didžiųjų klaidų vaikų
auklėjime. Tyrėjai jau senai nustatė, kad vaikai geriausiai pasimoko iš tinkamo
elgesio – kai jiems pasakoma, ką jie padarė gerai irjie tai gali pakartoti
vėliau. Taip pat vaikai gali išmokti tinkamai elgtis, kai mato pozityvius ir
aiškius pavyzdžius, kuriuos gali atkartoti. Vaikų mąstymas yra kokybiškai
kitoks, jie dar nėra pasiekę sudėtingų mąstymo formų, būdingų suaugusiems ir
jos susiformuoja tik paauglystėje, galutinai subrendus smegenims. Todėl
pasakymas „pagalvok, ką padarei, kai suprasti – pasakyk“ – vaikui yra tikras
galvosūkis. Kaip supasti, ką blogo padarei, jei nenorėjai nieko blogo padaryti,
jei padarei klaidą, jei nesupranti, kas vyksta? Atbūni savo bausmę, apsimeti,
kad supratai ir džiaugiesi, kad nepaklausė – išmoksti išvengti. Išmoksti
pasirodyti tokiu, kokiu nesi, kad tau būtų atleista. Nes iš tiesų nesupranti,
kas buvo ne taip. Iš nurodomų klaidų, iš išsakomos kritikos sėkmingai pasimokyti
gali dvylikos metų vaikai, ne anksčiau. Todėl mažesnių vaikų baudimas, sakant,
kad jie supranta, kad pasimoko, kad po to gerai elgsis ir bus gerai išauklėti –
turi dar mažiau prasmės.
(Pratęsiant bausmių temą, svarbu
paminėti, kad dažniausiai, kai baudžiam vaikus, mes, suaugusieji, tikimės, kad
nubausti vaikai supras, ką blogai padarė ir kitą kartą elgsis geriau,
atsiprašys, pasitaisys.
Deja, tai
yra viena iš didžiųjų klaidų vaikų auklėjime. Tyrėjai jau senai nustatė, kad
vaikai geriausiai pasimoko iš tinkamo elgesio – kai jiems pasakoma, ką jie
padarė gerai ir jie tai gali pakartoti vėliau. Taip pat vaikai gali išmokti
tinkamai elgtis, kai mato pozityvius ir aiškius pavyzdžius, kuriuos gali
atkartoti. Tačiau bausmės tokių galimybių vaikams nesuteikia.
Vaikų
mąstymas yra kokybiškai kitoks, jie dar nėra pasiekę sudėtingų mąstymo formų,
būdingų suaugusiems, šios susiformuoja tik paauglystėje, galutinai subrendus
smegenims. Todėl pasakymas „pagalvok, ką padarei, kai suprasti – pasakyk“ –
vaikui yra tikras galvosūkis. Kaip supasti, ką blogo padarei, jei nenorėjai
padaryti nieko blogo, jei padarei klaidą, jei nesupranti, kas vyksta? Telieka
atbūti savo bausmę, apsimesti, kad supratai, o paslapčiukais džiaugiesi, kad
neliepė pasakyti. Tokiu būdu bausmė išmoko išvengti bausmės pasekmių, išmoko
pasirodyti tokiu, kokiu nesi, kad tau būtų atleista. Nes iš tiesų baudžiami
vaikai retai pajėgia suprasti, kas buvo blogai, dėl ko yra baudžiamas. Iš kitos
pusės - kai vaikas supranta, kad pasielgė netinkamai - koks tikslas bausti?
Iš nurodomų
klaidų, iš išsakomos kritikos sėkmingai pasimokyti gali dvylikos metų vaikai,
ne jaunesni. Todėl mažesnių vaikų baudimas, sakant, kad jie supranta, kad
pasimoko, kad po to gerai elgsis ir bus gerai išauklėti – turi visai mažai
prasmės. )
Ir patikėkit, pakeisti tėvų nuostatas, kad
galima gyventi be bausmių, yra sunku. Dėl tų pačių išvardintų priežasčių,
labiausiai dėl to, kad nežinom, kaip kitaip elgtis, nes esam taip įpratę.
Įprotis yra labai galinga jėga, ypač stresinėse situacijose. Ir žiū mama, kuri
ramiomis dienomis labai draugiškai bendrauja su savo vaikais, ištikus krizinei
situacijai, visiems prigrasina, nubaudžia, gal net pritaiko fizines bausmes.
Nes stresinėje situacijoje įsijungia mūsų pirmykštės smegenys, kurios sako,
kaip galima išgyventi. Jos nesako, kaip išgyventi, nenuskriaudžiant kitų, kai
reiks gyventi su jais dar ilgai. Dėl tos pačios priežasties, net ir
apsisprendus gyventi be bausmių, tai nėra taip paprasta ir dažniausiai
nesigauna iš pirmo karto. Nebent jūs turit labai gerą savikontrolę ir valią, ir
gerą mokytoją, iš kurio galit pasimokyti, kaip bendrauti be bausmių ir
prievartos. Nepaisant visų gresiančių sunkumų, svarbu vieną kartą imti ir
apsispręsti auginti vaikus be bausmių, stengtis šio apsisprendimo laikytis, kad
ir kas atsitiktų, atleisti sau už klaidas (jokiu būdu nebausti savęs už jas) ir
žiūrėti į priekį. Nes įmanoma auginti vaikus be bausmių, vis daugiau šeimų
kalba apie savo gyvenimą, pagrįstą ne bausmėmis ir grasinimais, o išklausymu,
supratimu, pagarba. Toks pasirinkimas tikrai gerai veikia šeimos atmosferą,
šeimos narių laimę, pasitenkinimą gyvenimu, perkelia šeimyninį gyvenimą tarsi į
kitą dimensiją. Ir gera žinoti, kad toks gyvenimo būdas yra vis geriau žinomas
ir vis labiau populiarėja.
Taigi, atėjo metas pripažinti, kad vaikai iš
bausmių nieko gero negauna, tik sutrikdomas jų laimės jausmas, gal net jų
sėkminga raida. Baudžiam vaikus dėl savęs – kad geriau jaustumėmės, kad kažko
imtumėmės, kad nesijaustumėm bejėgiai, kad taip tiesiog gaunasi. Ir tai pripažinus
kitą kartą bus lengviau sustabdyti save prieš baudžiant ir pamąstyti – juk
tikrai galiu kitaip, aš galiu, man pavyks. O jei nepavyks – bandysiu dar kartą.
Kol tikrai pavyks. Nes noriu kitokio ryšio su savo vaiku, pagrįsto ne bausmėmis
ir baime, o supratimu ir meile. Ir tikrai kažkada pastebėsim, kad imam vis
mažiau galvoti apie bausmes, vis mažiau kyla noro jas skirti, kad gyvenimas
šeimoje tampa šviesesnis ir mielesnis. Juk visi geri dalykai prasideda nuo
didelio noro, ketinimo ir supratimo.
© dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė
Tekstas yra VšĮ Vaiko psichologijos centras
kūrybinė nuosavybė
www.MesVaikystei.lt