Vaiko psichologijos centras

BausmÄ—s tik trukdo

Bausmės: didžioji kliūtis kuriant ryšį su vaiku.

Bausmė – tai kažkas nemalonaus, ką skiriam kitam asmeniui, kuris pasielgė netinkamai – padarė kažką ne tą, ne ten, ne tada, ne taip, kaip mūsų manymu turėtų. Taip jau susiklostė, kad mūsų visuomenė yra pagrįsta bausmėmis – nusižengei esamiems susitarimams – taisyklėms, įstatymams, tvarkai, - gali būti nubaustas. Bausmės gerokai persmelkė ir šeimyninius gyvenimus. Tie, kurie nagrinėja moralės raidą, pasakytų, kad toks supratimas yra pirmoji moralės raidos stadija – elgtis gerai dėl to, kad išvengtumėm bausmės. Iš tiesų bausmės mus išmoko įvairių dalykų, bet jos neišmoko vieno – jos visiškai neskatina mūsų gerai elgtis. Vietoje gero elgesio bausmės mus skatina daryti bet ką, kad išvengtume bausmės. Taip, kartais pataikom ir padarom tai, ko iš mūsų tikimasi, bet ir tai greičiau įvyksta dėl mūsų didelio siekio būti mylimais, būti priimtais ir svarbiais, o ne dėl bausmių. Pakalbėkim apie tai, kaip mus veikia bausmių buvimas šeimyniniame gyvenime.

Dėl bausmių mes dažniau išmokstam dalykų, kurie visai nesusiję su tinkamu elgesiu. Gal ir šie mokslai kažkam atrodo priimtini ir geri, telieka apie tai spręsti kiekvienam asmeniškai. Pirmiausiai dėka bausmių mes išmokstam išsisukinėti. Jei sumeluosiu ir kitas nepastebės, gal nenubaus. Jei pasakysiu, kad tai padarė kažkas kitas, gal išsisuksiu. Jei nuslėpsiu sugadintą daiktą – gal niekada niekas taip ir nesužinos? Bausdami mes išmokome, kad tas, kuris gali būti nubaustas, yra žemesnio statuso, tas, kuris gali nubausti – yra aukštesnio statuso, galingesnis. Baudžiamasis galės pasiekti baudžiančiojo statusą tik tuomet, kai pats galės ką nors nubausti – tik tokiu būdu pasimatys jo galia. Turbūt ne kartą matėm , kaip vaikai ima bausti savo brolius, seseris, šunis, kates ar kitus gyvūnus. Vaikai irgi nori būti svarbūs ir reikšmingi. Jei tai gali pasiekti bausdami kitus – tebūnie, juk visada galima atrasti, dėl ko nubausti kitą.

Išmokę išvengti bausmių, jei esam baudžiami, dar išmokstam gyventi su baimės jausmu. Bausmė veikia tol, kol kelia baimę, nes dėl baimės mes stengiamės išvengti bausmės. Kai priprantam prie bausmės (o tai anksčiau ar vėliau visada įvyksta), bausmė nebekelia baimės ir bausmę tenka didinti. Tuomet dar labiau padidinti. Tuomet dar. Ir galim nepastebėti, kaip nuo bausmės pereinam prie kažko stipresnio, kažko nevaldomo – keršto, neapykantos, teroro, smurto. Ir tuomet telieka klausti – ‚ir kaip čia taip atsitiko, juk visai to nenorėjom?“. Bet tai ir yra svarbi blogio savybė – blogis prasideda nuo labai mažų dalykėlių ir, jei nestabdomas, išauga nepastebimai iki nesuvaldomų apimčių.

Jei norim kurti ryšį su savo vaiku, baimė tikrai nėra tinkama pakeleivė. Nors įmanoma ir mylėti, ir bijoti tuo pačiu metu, tačiau toks jausmų duetas tikrai sutrikdo vaiko raidą – tėvai yra tam, kad rūpintųsi, kad gintų ir saugotų, o bijoti reikia išorinių dalykų, nuo kurių tėvai gali apsaugoti. Todėl net keblu įsivaizduoti, kaip turi būti sunku ir mylėti, ir bijoti to paties asmens.

Baudžiančioje sistemoje klaida yra vienareikšmiškas blogis – už klaidas baudžiam. Juk dažnai net neskiriama laiko pasiaiškinti, kodėl pasielgta vienaip ar kitaip – bausmė seka iš karto. O ką mums sako amžių išmintis apie klaidas? Išmintis tyliai byloja, kad klaidos – tai geriausias būdas mokytis, kad galima mokytis ne tik iš savų klaidų, bet ir iš svetimų. Tačiau, jei už klaidas baudžiam, greičiausiai pasieksim tokį lygį, sukelsim tokią bausmių baimę, kad bus bijomasi net bandyti kažką daryti. Nes veiklos vengimas irgi yra geras būdas išsisukti nuo klaidos ir paskui klaidą sekančios bausmės. Ir kiek pačių vertingiausių gyvenimo pamokų bus prarasta, nes bijodami klaidų išmoksime iš viso vengti veiklos.

Bausmės taip pat sudaro vaizdą, kad yra vienintelis teisingas elgesio būdas – tas, kurį žino galintis bausti asmuo. Tačiau pasidairius po pasaulį į akis krenta žmonių, jų pasaulio supratimo, matymo, elgesio įvairovė. Todėl pasakymas, kad turi elgtis taip, kaip pasakiau, nes būsi nubaustas, apriboja pasirinkimo laisvę, galimo elgesio įvairovę, mažina kūrybiškumą, problemų sprendimą. Dar daugiau – nurodymas, kaip elgtis ir baudimas už nepaklusnumą neišmoko savikontrolės. Savikontrolė – tai mokėjimas reguliuoti savo gyvenimą be išorinių įsikišimų, gebėjimas atsirinkti, koks elgesys yra tinkamas ir tokio elgesio laikytis. Taigi, nurodinėjam vaikams, kaip elgtis, baudžiam, jei neklauso mūsų nurodymų, o po to stebimės, kad vaikai nesupranta, kaip reikia tinkamai elgtis. Bet juk mes jų ir nemokome suprasti, kas tinkama, kas ne, bausmėmis mes mokome paklusti mūsų nurodymams. To jie ir išmoksta.

Ypač blogai veikia bausmės, kurių neįmanoma išvengti. Jei bausmė ateina netikėtai, jei ji nustatoma jau įvykus elgesiui, už kurį baudžiama, jei neįmanoma atitaisyti situacijos ir išvengti bausmės, jei visa tai kartojasi – kyla bejėgiškumo jausmas. Įsivaizduokite save situacijoje, kai pakliūnate į visai kitokią kultūrą, nelabai žinote, kaip joje elgtis, bandot įvairų elgesį, bet jei ne pataikot – jums sako „pamąstyk, ką padarei“ ir nubaudžia skaudžiai ir neišvengiamai. Po kiek tokių bausmių nustosit bandyti susikalbėti, pritapti prie vietinių? Vieni pasiduoda, kiti ima maištauti, treti nutolsta ir susikuria savus pasaulius. Visai kaip vaikai, kuriems nėra galimybių išvengti bausmių.

Deja, tenk apripažinti, kad mes baudžiam vaikus dažniausiai ne dėl to, kad vaikai kažką blogo padarė ir bausmė yra tinkamiausias, tyrimais pagrįstas būdas vaikams pasitaisyti. Ne. Mes, suaugę, baudžiam vaikus dėl savo pačių patirčių, ypatumų, įsitikinimų, įpročių. Nes mums bloga nuotaika. Nes esam pedantai ir nerandam kalbos su svajokliu vaiku. Nes esam tiesiog pervargę ir bausmė – greičiausias būdas, kuris įaugęs į kraują iš vaikystės patirčių. Nes mus pačius kažkas kadaise nubaudė už tokį elgesį arba šiandien nubaudė už mūsų klaidas. Nes mums atrodo, kad bausti kitus yra visai normalu ir nereikia dėl to sukti galvos. Nes padauginom alkoholio ir tuomet parėjus namo sukelti chaosą, visus nubausti, padaryti nelaimingais, nes kam gi šiais laikais lengva, ir eiti miegoti – paprasčiausias būdas patiems išvengti bausmės už savo neatsakingą elgesį. Nes mums atrodo, kad vaikai, jei nebaudžiami, išauga nežinodami, kaip būti žmonėmis, kaip elgtis ir sėdi kalėjimuose. Nes mes tiesiog jaučiamės bejėgiškai ir beviltiškai; ir nėra šalia kito ramaus žmogaus, kuris pasakytų – sustok, čia tik tavo mylimas mažas vaikas, kuris suklydo, viskas su juo bus gerai, jūs tiesiog apsikabinkit, susitaikykit, pakalbėkit. Visiems pasitaiko suklysti.

Dažniausiai bausmės tenka vaikams. Suaugusieji tikisi, kad nubausti vaikai supras, ką blogai padarė ir kitą kartą elgsis geriau, atsiprašys, pasitaisys. Ir tai yra viena iš didžiųjų klaidų vaikų auklėjime. Tyrėjai jau senai nustatė, kad vaikai geriausiai pasimoko iš tinkamo elgesio – kai jiems pasakoma, ką jie padarė gerai irjie tai gali pakartoti vėliau. Taip pat vaikai gali išmokti tinkamai elgtis, kai mato pozityvius ir aiškius pavyzdžius, kuriuos gali atkartoti. Vaikų mąstymas yra kokybiškai kitoks, jie dar nėra pasiekę sudėtingų mąstymo formų, būdingų suaugusiems ir jos susiformuoja tik paauglystėje, galutinai subrendus smegenims. Todėl pasakymas „pagalvok, ką padarei, kai suprasti – pasakyk“ – vaikui yra tikras galvosūkis. Kaip supasti, ką blogo padarei, jei nenorėjai nieko blogo padaryti, jei padarei klaidą, jei nesupranti, kas vyksta? Atbūni savo bausmę, apsimeti, kad supratai ir džiaugiesi, kad nepaklausė – išmoksti išvengti. Išmoksti pasirodyti tokiu, kokiu nesi, kad tau būtų atleista. Nes iš tiesų nesupranti, kas buvo ne taip. Iš nurodomų klaidų, iš išsakomos kritikos sėkmingai pasimokyti gali dvylikos metų vaikai, ne anksčiau. Todėl mažesnių vaikų baudimas, sakant, kad jie supranta, kad pasimoko, kad po to gerai elgsis ir bus gerai išauklėti – turi dar mažiau prasmės.

(Pratęsiant bausmių temą, svarbu paminėti, kad dažniausiai, kai baudžiam vaikus, mes, suaugusieji, tikimės, kad nubausti vaikai supras, ką blogai padarė ir kitą kartą elgsis geriau, atsiprašys, pasitaisys.

Deja, tai yra viena iš didžiųjų klaidų vaikų auklėjime. Tyrėjai jau senai nustatė, kad vaikai geriausiai pasimoko iš tinkamo elgesio – kai jiems pasakoma, ką jie padarė gerai ir jie tai gali pakartoti vėliau. Taip pat vaikai gali išmokti tinkamai elgtis, kai mato pozityvius ir aiškius pavyzdžius, kuriuos gali atkartoti. Tačiau bausmės tokių galimybių vaikams nesuteikia.

Vaikų mąstymas yra kokybiškai kitoks, jie dar nėra pasiekę sudėtingų mąstymo formų, būdingų suaugusiems, šios susiformuoja tik paauglystėje, galutinai subrendus smegenims. Todėl pasakymas „pagalvok, ką padarei, kai suprasti – pasakyk“ – vaikui yra tikras galvosūkis. Kaip supasti, ką blogo padarei, jei nenorėjai padaryti nieko blogo, jei padarei klaidą, jei nesupranti, kas vyksta? Telieka atbūti savo bausmę, apsimesti, kad supratai, o paslapčiukais džiaugiesi, kad neliepė pasakyti. Tokiu būdu bausmė išmoko išvengti bausmės pasekmių, išmoko pasirodyti tokiu, kokiu nesi, kad tau būtų atleista. Nes iš tiesų baudžiami vaikai retai pajėgia suprasti, kas buvo blogai, dėl ko yra baudžiamas. Iš kitos pusės - kai vaikas supranta, kad pasielgė netinkamai - koks tikslas bausti?

Iš nurodomų klaidų, iš išsakomos kritikos sėkmingai pasimokyti gali dvylikos metų vaikai, ne jaunesni. Todėl mažesnių vaikų baudimas, sakant, kad jie supranta, kad pasimoko, kad po to gerai elgsis ir bus gerai išauklėti – turi visai mažai prasmės. )

Ir patikėkit, pakeisti tėvų nuostatas, kad galima gyventi be bausmių, yra sunku. Dėl tų pačių išvardintų priežasčių, labiausiai dėl to, kad nežinom, kaip kitaip elgtis, nes esam taip įpratę. Įprotis yra labai galinga jėga, ypač stresinėse situacijose. Ir žiū mama, kuri ramiomis dienomis labai draugiškai bendrauja su savo vaikais, ištikus krizinei situacijai, visiems prigrasina, nubaudžia, gal net pritaiko fizines bausmes. Nes stresinėje situacijoje įsijungia mūsų pirmykštės smegenys, kurios sako, kaip galima išgyventi. Jos nesako, kaip išgyventi, nenuskriaudžiant kitų, kai reiks gyventi su jais dar ilgai. Dėl tos pačios priežasties, net ir apsisprendus gyventi be bausmių, tai nėra taip paprasta ir dažniausiai nesigauna iš pirmo karto. Nebent jūs turit labai gerą savikontrolę ir valią, ir gerą mokytoją, iš kurio galit pasimokyti, kaip bendrauti be bausmių ir prievartos. Nepaisant visų gresiančių sunkumų, svarbu vieną kartą imti ir apsispręsti auginti vaikus be bausmių, stengtis šio apsisprendimo laikytis, kad ir kas atsitiktų, atleisti sau už klaidas (jokiu būdu nebausti savęs už jas) ir žiūrėti į priekį. Nes įmanoma auginti vaikus be bausmių, vis daugiau šeimų kalba apie savo gyvenimą, pagrįstą ne bausmėmis ir grasinimais, o išklausymu, supratimu, pagarba. Toks pasirinkimas tikrai gerai veikia šeimos atmosferą, šeimos narių laimę, pasitenkinimą gyvenimu, perkelia šeimyninį gyvenimą tarsi į kitą dimensiją. Ir gera žinoti, kad toks gyvenimo būdas yra vis geriau žinomas ir vis labiau populiarėja.

Taigi, atėjo metas pripažinti, kad vaikai iš bausmių nieko gero negauna, tik sutrikdomas jų laimės jausmas, gal net jų sėkminga raida. Baudžiam vaikus dėl savęs – kad geriau jaustumėmės, kad kažko imtumėmės, kad nesijaustumėm bejėgiai, kad taip tiesiog gaunasi. Ir tai pripažinus kitą kartą bus lengviau sustabdyti save prieš baudžiant ir pamąstyti – juk tikrai galiu kitaip, aš galiu, man pavyks. O jei nepavyks – bandysiu dar kartą. Kol tikrai pavyks. Nes noriu kitokio ryšio su savo vaiku, pagrįsto ne bausmėmis ir baime, o supratimu ir meile. Ir tikrai kažkada pastebėsim, kad imam vis mažiau galvoti apie bausmes, vis mažiau kyla noro jas skirti, kad gyvenimas šeimoje tampa šviesesnis ir mielesnis. Juk visi geri dalykai prasideda nuo didelio noro, ketinimo ir supratimo.

© dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė

Tekstas yra VšĮ Vaiko psichologijos centras kūrybinė nuosavybė

www.MesVaikystei.lt